Putino karinės avantiūros grėsmė Ukrainai ir pasauliui – akivaizdi, ji išlieka ir dabar. Sugriauti miestai, nužudyta tūkstančiai žmonių, karas tęsiasi. Tačiau šalia milžiniškos grėsmės visą laiką šmėsčiojo ir istorinio šanso šviesa. Dabar ji darosi vis ryškesnė ir įgauna konkrečią formą. Tai – galutinio imperijos žlugimo ženklai.
Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, mūsų kartai buvo po 18 ar 19 metų. Sąjūdžio mitingai, Berlyno sienos griuvimas, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, rugpjūčio pučas Maskvoje. Visa tai kėlė skirtingų jausmų, tačiau viską užgožė suvokimas: tai – istorinio lūžio metas. Dabar, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, jaučiu tą patį. Po anų įvykių, kai mes tapome laisvi, jie tarsi pakibo ore. Aptrupėjusi Rusijos imperija išliko, galutinai išsigimė, o dabar žengia į paskutinį subyrėjimo etapą.
Ji nebegali būti tokia, kokia gyvavo per amžius, o pavergtos tautos nebenori taip gyventi. Paradoksas, tačiau tenka prisiminti šitą Lenino revoliucinės situacijos apibrėžimą, be kita ko, numatantį, kad visi imperiniai karai galų gale pavirsta pilietiniais. Rugsėjį prasidėjus Ukrainos frontų griūčiai, Rusija krūptelėjo. Karas jai staiga ėmė rūpėti mažiau, o ura patriotai įniršio žvilgsnį nukreipė į savus. Reikia viską išsiaiškinti ir nubausti kaltuosius. Jie tai jau daro, o šitos transformacijos tempai nuo šiol greitės.
Specialioji operacija (kaip karą užsispyrę tebevadinai rusai) Ukrainoje nuo praėjusios savaitės jiems staiga tapo nejaukia ir nelabai aktualia tema. Tai – šoko sukelta neigimo fazė, kuri truks neilgai. Ją pakeis įniršis, jau rodantis savo išpuvusius dantis. Valdžios laikysena visa tai dar labiau paskatins.
Apsimesti, kad nieko nevyksta – tai sena komunistų ir kagėbistų taktika. Kokia dar atominė Černobylyje susprogo? Nekelkit panikos! Koks povandeninis laivas su įgula jūroje nuskendo? Nesąmonė! Koks dar ukrainiečių kontrpuolimas iki pat mūsų sienų? Viskas vyksta pagal planą!
Tai – ne tik senų begėdiško melo tradicijų protokolai. Tai – sutrikimo, bejėgystės ir absoliučios nekompetencijos ženklai, kylantys iš pačių šios banditų valdomos teritorijos gelmių. Putinas, metų metus pynęs propagandos voratinklius, galų gale pats ėmė tikėti išgalvota tikrove, o invaziją į Ukrainą grindė apgaulingais savo šnipų melagių duomenimis. Dabar, kai viskas jau byra, jie toliau save apgaudinėja apsimesdami, kad nieko nevyksta. Toks sąlyginis refleksas. Kaip to laboratorijos šuns, kurį profesorius Pavlovas priversdavo seilėtis ne maistu, o skambučiu.
Kai praėjusį savaitgalį Ukrainos pajėgos savo kelyje šlavė okupantų dalinius, Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas Putinas smaginosi. Pabalsavo internetu, atidarė apžvalgos ratą Maskvoje, o vakare pasigrožėjo saliutu virš miesto. Nes gyvenimas yra gražus. Palaukite, tai gal gynybos ministras Šoigu nulėkė į pasienį aptarti kovos plano? Kurgi ne? Tiesiog internetu pasveikino visus Rusijos karius Tankisto dienos proga. Ir tiek žinių. Stručių galvos ramiai ilsėjosi smėlyje, o pamiršti pasturgaliai styrojo pavėjui, tarytum kažko laukdami.
Tiesa, penktadienį jie buvo susirinkę į neeilinį Saugumo tarybos posėdį, tačiau nieko rimto nenutarė – pranešta tik apie karių gyvenamojo ploto programą ir grūdų tiekimo Afrikai aktualijas. Apsimesti, kad nieko nevyksta, o paskui sugalvoti cinišką pasturgalio gelbėjimo planą – taip jie gyvuoja jau daugelį metų, tačiau šį kartą neišdegs.
Kodėl? Yra dvi priežastys. Pirmoji: Rusijos kariniu silpnumu iki galo patikėję Vakarai nebedozuoja karinės technikos tiekimo apimčių ir galios. Ukraina jau turi (arba netrukus gaus) tai, kuo galės per palyginti trumpą laiką sunaikinti paskutinius logistikos kanalus ir galinga ugnimi atsakyti priešui, išstumtam iš užgrobtų teritorijų. Jo paties teritorijoje. Taip, karas ateina į Rusiją. Pirmoji tai pajus Belgorodo sritis.
Iš Charkivo srities išvyti okupantai nepavirs taikos balandžiais. Vykdydami įsakymus jie persigrupuos Belgorode (ar kiek toliau) ir iš ten vėl apšaudys Ukrainą. Tai – teisėti karo taikiniai, kurie sulauks atsako, o paskui – apskritai bus sunaikinti. Izraelis po kiekvienos priešo invazijos kūrė buferines zonas, kad apsaugotų sienas nuo tokių keršto išpuolių. Rusija – teroristinė valstybė, o jos raketiniai išpuoliai bus panašūs kaip „Hamas“, „Hezbollah“ ir kitų driskių, kurie supranta tik 155 milimetrų kalibro ir kitus ugningus argumentus.
Antroji priežastis, dėl kurios šįkart Putino šutvei nepavyks išsisukti, yra jų pačių kadrai. Tiksliau, jauni karininkai, perėję Ukrainos karo mėsmalę, o dabar su pasišlykštėjimu stebintys, kaip juos meta per bortą politinė-karinė vadovybė. Kaip turėtų jaustis pulkininkas, regėdamas apžvalgos rato pramogas ir saliutą Maskvoje, kai priešas jo kareivius mala į miltus, pagalbos nėra, o valdžia sako, kad tai – suplanuota persigrupavimo operacija? Tas pulkininkas yra kalės vaikas ir karo nusikaltėlis, kuris turėtų būti pakartas. Tačiau pakartas jis nebus. Viskas vyks kiek kitaip. Panašiai kaip buvo Egipte, Sirijoje, Irake, kur po žeminamų karinių pralaimėjimų susikūrusios karinės chuntos išskerdė nevykėlių diktatorių pakalikus ir užgrobė valdžią.
Karas ateina į Rusiją – tai prasidės nuo pasienio su Ukraina sričių. Po to, kai grius Kerčės tiltas ir bus išvaduotas Krymas, okupantai neteks paskutinių iliuzijų ten ką nors (šiame etape) apskritai užgrobti. Jie jau dabar socialiniuose tinkluose kalba nebe apie karo eigą, bet ieško kaltųjų. Vis daugiau pirštų rodo į senelioką Kremliuje ir jo gaują.
Generolams teks pasirinkti: likviduoti Putiną arba patiems būti sušaudytiems. Gali būti, kad dalis jau pasirinko, todėl Charkivo frontas ir byra kaip kortų namelis. Tiesa, generolų kailiui išgelbėti pasirinkimo Putino nenaudai gali būti per mažai. Juos vis tiek sušaudys – jei ne Putino FSB smogikai, tai alkani ir įsiutę karininkai. Tie, kurie į Rusiją sugrįš suvarpytais sunkvežimiais.
Istorija Rusijos imperijai suteiks dvi galimybes – pasikeisti arba išnykti. Pasikeitimo nereikėtų suvokti kaip 1991-ųjų taikios revoliucijos varianto. Veikiau viskas pakryps 1993 metų konstitucinės krizės vėžėmis. Jei pamiršote – priminsiu. Rusijoje konstitucinė krizė reiškia tankų kolonas Sodų žiede ir artilerijos ugnį į Parlamento rūmus. Tiesa, šį kartą taikiniu veikiau taps Kremlius.
Šis byrėjimo etapas laisvės ir taikos neatneš. Jis reikš seno drakono mirtį ir jauno monstro atėjimą. Karą pralaimėjusi, Rusiją į tamsą ir atskirtį nubloškusi senų saugumiečių šutvė tai nujaučia. Žinoma, jie mėgins viską suversti kariškiams, skersdami 1937 metų stiliumi. Jei karo veteranų ar tų pačių mirti siunčiamų generolų gretose iškils naujas lyderis, senasis drakonas žus. Rusiją užgrobs karinė chunta, dar baisesnė už tą, kuri geležiniu kumščiu valdo Birmą. Jos lyderiai degs amžinos neapykantos Ukrainai ir Vakarams liepsna, tačiau po sutriuškinimo kurį laiką negalės niekam grasinti. Nespėjusieji pabėgti iš žlungančios šalies piliečiai bus verčiami patrankų mėsa, o Rusija galutinai transformuosis į Šiaurės Korėją II.
Šie procesai buvo užkoduoti jau pačioje invazijos į Ukrainą pradžioje. Panašu, kad Vakarai tai puikiai suvokia, todėl sėkmė frontuose – tik didelio darbo pradžia. Ar pastebėjote, kaip šauniai atrodo jos kariai išvaduotuose Balaklijos, Iziumo, Kupjansko miestuose? Šiuolaikiniais ginklais ir taktine apranga aprūpinti kovotojai. Tie, nuo kurių priklausys Europos saugumas ir taika. Ukraina po karo taps NATO nare, ir ne bet kokia, o viena geriausiai ginkluotų. Ji priešą pažįsta ne iš vadovėlių. Žino, kaip jį nugalėti.
Tai bus istorinė pergalė. Diena, kai paskutinis okupantas spruks iš Ukrainos žemės, taps viena svarbiausių mūsų gyvenime. Tačiau nusilpusi, kruvinose vidaus kovose paskendusi Rusija – ar tai, kas iš jos liks, – dar ilgai kels pavojų visam žemynui. Tai svarbu suvokti, priimti, nepamiršti. Ir ruoštis. Kitaip gali tekti iš naujo kartoti klaidas, kurios per trisdešimt metų mus atvedė į šias dramatiškas dienas.