Liudas Dapkus. Pagiriamasis žodis kvailybei

Mūsų laikais knygų ir kitų ilgesnių tekstų skaitymas yra tapęs egzotišku vyresnio amžiaus žmonių užsiėmimu, tačiau atsargaus optimizmo likučiai man leidžia daryti prielaidą, kad šio komentaro antraštė jums gali būti kažkur girdėta. Žinoma, kad taip!

Toks Erazmas iš Roterdamo ją parašė jau senokai – iki 2024-ųjų abitūros egzaminų Lietuvoje dar buvo likę apie 500 metų. Tačiau šiame veikale išdėstytos tiesos dabar skamba taip, tarsi autorius būtų per magišką krištolo rutulį pažvelgęs į naujuosius Viduramžius, kurių atėjimą mums tenka liudyti.

„Trumpai tariant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“, – šitaip knygos pradžioje į skaitytoją prabyla Kvailybė. Argi čia ne apie mus? Viskas užkoduota viename sakinyje: ir viešieji ryšiai, ir malonūs socialiniai tinklai, ir net tvarumas, kad ir ką jis bereikštų. Kvailybė, toji neatsiejama žmogaus prigimties dalis, kurią prieš pusę tūkstančio metų sarkastiškai pašlovino Erazmas, Lietuvoje ką tik pasiekė naujų dar neregėtų pergalių.

Tūkstančiai įsitempusių nuo nerimo ir adrenalino jaunuolių gražų birželio rytą auditorijose atvertė lietuvių kalbos egzamino užduotis ir nustėro. „Iki teisėtai atskleidžiažiant vokus, kuriuose yra valstybimio brandos egzamino užduoties ar jo dallies turinys“. Trys klaidos viename sakinyje! Bet kaip tai įmanoma? Mano automatinė rašybos taisymo programa klykia raudonais brūkšniais bandant įterpti šitą nesąmonę, kurią sugeneravo, atspausdino ir išdalino abiturientams Patys Svarbiausi Žinių Tikrintojai.