Viskas paprasta. Ir kartu sudėtinga. Mums trukdo kertinės vakariečio vertybės: laisvė ir individualizmas. Tai, kas anksčiau buvo varomoji civilizacijos jėga, dabar neleidžia paklusti, suglausti ausis, pakentėti. Todėl šita mėšlina virvė čia bus tampoma dar ilgai.
Esu matęs daug skurdesnių bendruomenių, kur sociumo interesai yra aukščiau už asmeninius, o veikimas išvien dažnai būna esminė visos grupės išlikimo sąlyga. Mes tai esame pamiršę. Juk Aš esu visatos ašis. Mano įpročiai ir poreikiai yra aukščiausia vertybė. Visa kita – kaimynai, miestas, valstybė – yra mažiau reikšminga. You gotta fight for your right to party! Kovok už teisę švęsti.
Naujoji Zelandija nėra skurdi, tačiau ten dar laikomasi bendruomenės tradicijų ir pagarbos autoritetams. Taip, tai salos, izoliuotis lengviau. Bet žmonės vis tiek keliauja – lėktuvais ir laivais. Taip, gyventojų tankis ten mažesnis nei daugelyje kitų vakarietiškos demokratijos šalių, išskyrus, žinoma, Kanadą.
Tačiau ir Havajai, ir retai gyvenamos valstijos – Montana, Vajomingas, Aidahas – turi gerokai daugiau atvejų nei naujoji Zelandija, kuri su pirmąja banga susitvarkė kone idealiai, o antrajai yra irgi gerai pasiruošę.
Čia turėtų būti dar kažkas, ko mes nesuprantame. Arba tiesiog pamiršome metai po metų abiem žandais kimšdami čempionų pusryčius.
Ar žinote, kaip svetimšaliui prisistato tradicijas gerbiantis maoris? Nykstantis, bet įdomus paprotys. Pirmiausia pasako upės ir kalno, prie kurių įsikūręs jo kaimas, pavadinimą. Tada – gimtąją vietą. Paskui – gentį, tėvus ir tik tada – savo vardą. Nes be konteksto ir ryšio su aplinka jis nesuvokia savęs.
O mums užtenka Vardenio Pavardenio.
Ten, kur individas yra kertinė absoliuti vertybė, visuomenės pralaimi. Kur jis mažareikšmis, išorinis pavojus suvaldomas lengviau. Afrika, Azija – beveik išsivadavusios nuo viruso. Galbūt ir ten smogs antroji banga, bet dabar pandemijos pasekmių skirtumai tarp jų ir mūsų žemynų – milžiniški.
Net tokios vietos kaip Madagaskaras, kur 82 proc. populiacijos neturi elektros ir vandentiekio, gyvena susigrūdę lūšnose, šitą virusą suvaldė. Kitaip nei Belgija ar Prancūzija. Jau neminint dviejų didžiausių pralaimėtojų – britų ir amerikiečių, kurie visą laiką tik imitavo kovą.
Yra tokia sąvoka – COVID-19 nuovargis. Pavargo veržlūs vakarietiškų demokratijų žmonės nuo karantinų, suvaržymų, negalėjimo vartoti įprastais kiekiais. Jie nėra blogesni ar geresni už tuos, gyvenančius kitose platumose. Galbūt tik turintys daugiau ką prarasti. Ir laiko gilintis į sąmokslo teorijas.
Paaiškėjo, kad laisviausi žmonės gyvena Teksase ir kitose raudonose Amerikos valstijose. Ten maištai prieš karantiną prasidėjo jau po savaitės jį paskelbus. Pas britus – po trijų mėnesių, kitur Europoje – dar vėliau. Nors tikro karantino tose vietose niekada ir nebuvo, todėl jie virusą platino labai efektyviai. O vasarą apskritai gyveno ir vartojo beveik kaip prieš „visą šitą nesąmonę“. Juk negalima atimti iš laisvo žmogaus teisės į vyno taurę ar krepšinio varžybas. Kur gyvenimo džiaugsmas?
Tokia mūsų civilizacija ir kultūrinė aplinka. Ebolą, maliariją bei kitas bjaurastis žinome iš TV naujienų. Baisu, kai pagalvoji, bet šiaip tai čia tiesiog driskių problema. Tos atsilikusios šalys. Paaukojai eurą kitą kuriai nors NVO, ir ramiai sau gyveni.
Ne, Vakarai nežlugs. Kažkada atsiras vakcina. Dalis pasiskiepys. Pandemiją suvaldys. Pinigų atspausdins ir padalins. Bus beveik taip pat gerai, kaip kadaise. Nors gal ne visai. Šita pandemija prikišamai parodė pribloškiančius valstybių mentaliteto skirtumus didelių grėsmių akivaizdoje.
Toksiškas individualizmas iš Vakarų atima galimybę susitelkti. Iš tiesų, o ne tik vinjetėmis feisbuke. Neleis ir ateityje, kai teks apsispręsti, ar gelbėti mirštančią planetos ekosistemą, stabdyti barbarus, kai prireiks bendrų pastangų (bei savo interesų aukojimo) naujoms nelaimėmis įveikti.
Paskutinėmis Romos imperijos dienomis senatoriai dar ginčijosi apie demokratiją forume, nors aplinkiniai kvartalai jau degė barbarų laužuose.