Liudas Dapkus. Taika, rusiška kultūra ir kiti miražai

Ta savaitė tarp 1944 m. Kalėdų ir 1945 m. Naujųjų Aušvice buvo baisesnė už visas kitas. Koncentracijos stovyklą nusiaubė dar neregėta masinių mirčių lavina. Ne, darbai netapo sunkesni, mityba nepablogėjo, neužklupo epidemija ar speigai. Bet kaliniai mirė vienas po kito. Atrodytų, be paaiškinamos priežasties. O ji vis dėlto buvo. Tai gandas, kad išvaduotojai jau artėja, o išsekę žmonės Šv. Kalėdas galės sutikti namuose. Šventės atėjo ir praėjo, bet stebuklas neįvyko. Visus apėmė masinis nusivylimas, apleido jėgos. Beliko tik mirti.

Daugelis pasidavė juodai žlugusių lūkesčių bangai. Šiuos įvykius aprašė garsus psichoterapeutas Viktoras Franklis, išgyvenęs toje mirties stovykloje, o vėliau šias patirtis pritaikęs logoterapijoje. Anam baisiam metui būdingų ženklų daugėja ir mūsų pasaulyje, 2024-aisiais Viešpaties metais kovojančiame su savais demonais. Vilties, kad jau neilgai trukus nutils pabūklai, o karas jei ne baigsis, tai bent sustos. Tik ne iškart po Šv. Kalėdų, o vėliau – kažkada po sausio 20-osios, kai prisieks naujasis senas JAV prezidentas. Juk Donaldas Trumpas gali susodinti visus prie derybų stalo, ar ne? Taip, kaip siūlo jo draugas Viktoras Orbanas ir kiti taikos balandėliai.