Tai – į pilietinį karą slystančios Rusijos kasdienybė, kur vadinamoji dalinė mobilizacija tik dar labiau paskatino baimę, neviltį ir neapykantą. Tie simboliniai protestai ir masinis dezertyravimas visgi nublanksta prieš kitą reiškinį. Tą mirti genamų patinų tiesiog gyvulišką paklusnumą. Lyg smauglio užhipnotizuoti primatai matuojasi kiaurus šalmus, čiupinėja surūdijusius automatus. O paskui savo kūnais prifarširuoja ilgus mėsos traukinius, dundančius į frontą. Po kelių savaičių jie patręš Ukrainos žemę savimi. Taip ir neišdrįsę iššauti į budelius, atginusius mirti svetimoje šalyje dėl pamišusio senio užgaidų.
Vladimiras Putinas vasario 24-ąją, reikia pripažinti, daugelį nustebino bukumu ir naiviu tikėjimu, kad galima per savaitę parklupdyti tokią šalį kaip Ukraina. Po pirminio šoko pasitaikė ir kitų stebėtinų dalykų – atsiskleidusio Rusijos armijos išvogimo masto, Vakarų vienybės, karo laivo nuskandinimo, Gyvačių salos istorijos, atakų Kryme ir Charkivo srities išlaisvinimo. Tačiau ne mažiau už visa tai stebino kas kita.
Tai – patys Z nacijos gyventojai. Šios masinės beprotybės akivaizdoje pasaulis staiga išvydo kitokią Rusiją. Ne tik išvogtą beviltišką kariauną, sociopatą prezidentą ir propagandinę šunaują. Visą tautą ar liaudį, kuri jų pačių kalba įvardijama žodžiu narod – arba tai, kas prigimdyta. Ta sąvoka – tarytum kažkoks žmonių primilžis, kurį paskui visokie maršalai žukovai ir generolai dvornikovai gali lengva ranka ištaškyti. Nes ten visi puikiai žino: bobos prigimdys naujų kareivių. Mėsos, kurią galima mesti į kovą prieš geležį.
Kiekvienas savo aplinkoje turbūt turime pažįstamų rusų. Mano atveju – visi malonūs, išsilavinę, kritiškai mąstantys žmonės. Tokie pat kaip mes patys, įsikūrę panašiose geografinėse platumose. Irgi turėję istorinį šansą praėjusio šimtmečio pabaigoje, bet jį prašvilpę. O paskui tapę tuo, ką dabar regime. Orda, orkais, zombiais. Tais, kurie ateina iš Šiaurės kartu su žiema, nešdami mirtį, šaltį ir nelaimes.
Kaip jie tokiais pavirto? Galbūt tai – kažkokia mutavusi smurtinė homo sapiens atmaina, kurios destruktyviosios savybės įrašytos jų genuose? O gal dabartiniai rusai – ilgametės dirbtinės atrankos rezultatas, atsiradęs iš tų, kurie per amžius tik žudo, geria, vagia ir meluoja? Panašių klausimų kyla ne vienam visą šitą organizuoto smurto orgiją reginčiam žmogui. Baltijos šalių bei Lenkijos (ir iš dalies Suomijos) gyventojai geriau supranta rusus. O štai infantilūs Vakarų Europos partneriai jau pasiryžę atkelti vartus šitam Trojos arkliui, kuris dar tik atrieda į jų šalis, viduriuose nešdamas toksiškų parazitų užkratą.
Tai, su kokia beprotiška aistra jie žaibiškai pavirto zombių nacija, kelia tam tikrą antropologinę nuostabą. Kaip greitai nukrito civilizacijos ir humanizmo kaukės, apnuogindamos žvėries snukį! Pikti. Sukti. Aršūs ir agresyvūs. Tiesa, kol karą stebi nuo sofos. Klijuojantys Z simbolius ant stiklų, kai jų sūnūs ir broliai skerdžia aukas Bučoje. Plėšiantys tuos fašistinius ženklus, kai reikia gelbėti skūrą sprunkant iš Rusijos. Vos apšilę kojas emigracijoje – draskantys Ukrainos vėliavas ir puolantys karo pabėgėlius.
Ar bent įsivaizduojate, kaip turėtų jaustis Ukrainos moterys, su vaikais ir senais tėvais pasitraukusios nuo karo į Europos šalis? Tas, kurios dabar rimtai svarsto priimti rusų dezertyrus? Mėnesių mėnesius ciniškai stebėję karą per televiziją, pavirto žolėdžiais išsyk, vos į duris pasibeldė laiškanešiai. Vieni sprunka iš ganyklos, kiti atrajodami lėtas mintis stojasi į eilę prie skerdyklos. Kaip elgsis tie pasprukę avinai Vokietijoje ar Suomijoje? Kai pamatys ukrainietišką vėliavą ar gatvėje išgirs tą nekenčiamą kalbą?
Net baltarusiai, toji diktatoriaus per dešimtmečius užguita taikių žemdirbių tauta, sugebėjo po pavogtų rinkimų pasipriešinti. Ėjo į gatves, liejo kraują ir buvo žiauriai numalšinti – su Kremliaus pagalba. Rusams sukilti neišeina net mirtino pavojaus akivaizdoje – jie gali tik telefonu filmuoti OMON siautėjimą gatvėse. „Telegram“ patriotai ir rezistentai.
Kai kas tikisi, kad rusai priešintis režimui ims tik sulaukę šimto tūkstančių saviškių lavonų. Nemanau. Kaip iki šiol nutikdavo jų šalies istorijoje, viską gali lemti kažkoks mažas ir iš pažiūros nereikšmingas atsitiktinumas. Iš jaunų karininkų iškilęs charizmatiškas karo lauko vadas. Sušaudyti pasmerktų ir išsivadavusių maištininkų būrys, atsukęs ginklą prieš bailius vadovus. Jie nebus už demokratiškas permainas šalyje kovojanti jėga. Veikiau – chunta, siekianti nutraukti beviltišką karą, kad galėtų susitelkti ir geriau pasiruošti puolimui.
Šios konvulsijos, nuolat kurstomos Kremliaus propagandistų kalbomis apie branduolinį ginklą ir Trečiąjį pasaulinį karą, – tai daugiau nei du dešimtmečius trukusio smegenų plovimo proceso baigiamoji fazė. Ateities mokslininkai turės labai daug medžiagos tyrimams apie karo eigą, tarptautinių organizacijų ir kai kurių valstybių atitinkamą elgesį ar neveikimą, tačiau jau šiame etape aišku viena. Tai – imperijos agonija ir jos populiacijos visuotinio pakrikimo metas.
Ko galima išmokti iš šitos šalia mūsų vykstančios ir tiesiogiai su mumis susijusios istorijos? Visų pirma – tai pamoka apie šiurpų socialinį eksperimentą. Lietuviai dėl šio pavojaus mėgino įspėti Vakarus daugybę kartų, bet buvo ignoruojami – geriausiu atveju. Arba net pavadinami paranojikais. TV dėžė zombiais gali paversti milijonus – tai mes žinojome jau seniai. Tačiau neįtarėme, iki kokių narodo gelmių prasiskverbęs šis puvinys, o svarbiausia – koks yra užkrečiamas. Visos niekingiausios žmogaus savybės – bailumas, godumas, veidmainiškumas, suktumas bei daugybė kitų – ten suklestėjo, subrendo ir tapo visuotine norma. Dabar milijonai rusų taip iš tiesų mato, jie taip jaučia ir galvoja. Tai – jų savastis. Tapatybė. Molį, kurį po savęs paliko sovietai, Putino mafija perminkė į naują monstrą. Tą, kuris patrankų mėsos ešelonais dabar dunda pasitikti mirties akistatoje su Vakarų geležimi.
Tačiau tą patį molį sovietai paliko ir Lietuvoje, o zombių dėžučių internete gali susirasti bet kuris silpnesnės galvos pacientas. Ir susiranda. Antroji pamoka: orkai veisiasi ne tik Mordore, jie – čia pat, šalia mūsų. Tik jie vis dar dėvi vakarietiškos civilizacijos kaukes, kurių Z nacijai jau nebereikia. Kovotojai su mokslu, medicina, vakcinomis. Protestuotojai prieš skalūnus, atominę energetiką, bet kokį projektą, tolinantį mus nuo Rusijos. Amžinai nepatenkinti gyvenimu čia. Nedarantys nieko, kad jį pagerintų, tačiau ir neemigruojantys pas Batką ar Putiną. Važiuojantys stebėti pseudoreferendumų Donbase. Šitie – aiškūs ir, tikiuosi, akylai stebimi.
Tačiau yra ir kitų požymių, leidžiančių atpažinti sociumo atsparumą. Arba – polinkį pasiduoti procesams, kuriais su savo narodu eksperimentuoja Kremliaus fiureris. Visų pirma – tai abejingumas politikai. Jūs – ten sau, o mes – savo reikaliukus ramiai tvarkysimės. Valstybė – tai kažkokia abstrakcija, neišvengiama blogybė, besireiškianti kelių policijos ir mokesčių pavidalu. Visa kita – nusišvilpt. Kokie dar rinkimai? Aš politika nesidomiu.
Taip pat – požiūris į mažumas, kad ir kokios jos būtų. Lietuviai, tiesa, moka prisitaikyti, todėl atvirų išpuolių regime vis mažiau, tačiau geriau pakrapštę lakuotą sluoksnį atrasite požiūrį, idealiai atitinkantį Z nacijos vertybes. Kad sovietinis molis – vis dar tinkamas lipdyti, įsitikinsite paklausę gerklių, rėkiančių apie tai, kad norint sekso su žmona valdžia reikalauja rašytinio sutikimo. Arba atkakliai keikiančių nelemtą Stambulo konvenciją.
Žinoma, tai – tolimos ir tiesiogiai galbūt nesusijusios temos. Tačiau ir žmoną mušantis, ir aptarnaujantį darbuotoją viešai žeminantis lietuviškas budulis yra tolimas rusiško šovinistinio kuilio giminaitis. O ši padermė anksčiau ar vėliau atsiduria skerdykloje. Atminkite tai, kai kitą kartą sutiksite chamą. Juos reikia drausminti ir auklėti. Jei nesinori ir pas save užsiauginti zombių.