Pensijų ar socialinio draudimo sistema Lietuvoje tokia sudėtinga, kad, regis, specialiai padaryta taip, kad jos niekas nesuprastų ir nuolat piktintųsi.
Pakalbinkite bet kurį patį geriausią pensijų specialistą ir jis negalės išvardyti, kiek pas mus iš viso yra skirtingų pensijų ir jų esmę atitinkančių išmokų.
Be įprastos senatvės pensijos, pagrindiniame pensijų įstatyme numatytos netekto darbingumo, našlių ir našlaičių, taip pat trys kitos, kurios paskirtos iki 2005 m. ir bus mokamos, kol jų gavėjai numirs.
Čia tik pradžia. Dar yra bent pustuzinis valstybinių pensijų: pirmojo ir antrojo laipsnių; nukentėjusiųjų asmenų; pareigūnų ir karių; mokslininkų; teisėjų; prezidento sutuoktinio.
Yra ir dar daugiau Lietuvoje mokamų pensijų (pvz., šalpos), rentų ir kitokių išmokų, kurios savo esme yra iš esmės vienodos – tai tam tikra suma pinigų, mokama išėjus ištarnauto poilsio.
Tačiau bendra tarp jų tik tai, kad jų dydis, skyrimo sąlygos, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka visiškai skiriasi (beje, vieni turi teisę gauti tik vieną, kiti – kelias skirtingas išmokas).
Pavyzdžiui, įprastinės senatvės pensijos apskaičiuojamos pagal sudėtingą formulę, naudojant ne tik duomenis apie darbuotojo sukauptą stažą, mokėtas įmokas, bet ir kelis iš oro paimtus dydžius.
O, pvz., prezidento arba jo našlaičių valstybinė renta skaičiuojama visiškai paprastai. Baigęs eiti pareigas, prezidentas gauna 50 proc. buvusio atlyginimo dydžio pensijos atitikmenį (jo našlaičiai 25 proc.).
Panašiai ir teisėjams – jų pensija siekia 45 proc. buvusio atlyginimo. Beje, jiems, kaip ir kai kuriems pareigūnams, pakanka sukaupti 20 metų stažą. Paprastiems darbuotojams pensijos stažo reikalavimas palaipsniui bus didinamas nuo dabartinių 30 metų iki 35 metų.
Net patys geriausi mokesčių specialistai negalėtų tiksliai pasakyti ir kiek yra skirtingų būdų mokėti „Sodros“ įmokas, nuo kurių tarsi tiesiogiai turėtų priklausyti būsima pensija.
Net dirbant pagal darbo sutartį, priklausomai nuo jos rūšies, įmokos skiriasi. Ką jau kalbėti, kad ūkininkai, menininkai, smulkūs verslininkai, advokatai ar notarai, moka skirtingo dydžio įmokas nuo skirtingų rūšių pajamų.
Be to, dar yra per 20 išimčių ir atvejų, kada ir nuo kokių pajamų „Sodros“ įmokų mokėti nereikia.
Akivaizdu, kad toks socialinio draudimo šabakštynas visiškai nesuprantamas ir socialiai neteisingas. Dėsninga, kad nemažai gyventojų netiki sistema ir nenori joje dalyvauti. Be to, jos administravimas yra komplikuotas ir brangus.
Visais laikais tarp valdančiųjų tiek Seime, tiek Vyriausybėje buvo žmonių, kurie tai puikiai suprato. Tačiau ir toliau sistemą darė dar sudėtingesnę, siauroms visuomenės grupėms kūrė ir kuria naujų specialių taisyklių.
Ir pastarąjį kartą socialinio modelio kūrėjai tik pakrapštė senatvės pensijas, tačiau šalpos, pareigūnų, valstybinių pensijų ar juo labiau įmokų dalies visiškai nekeitė.
Nekeitė ir antrosios pakopos pensijų sistemos, kuri daugeliui ne tik visiškai nesuprantama, bet ir nebūtinai pelninga, kaip yra ne kartą pastebėjęs pensijų fondus prižiūrintis Lietuvos bankas.
Kaip ten bebūtų Lietuvai reikia kuo platesnio susitarimo, ką toliau su šia sistema daryti.
Tai galėtų būti susitarimas, kiek iš viso Lietuva gali išleisti pinigų dirbti jau negalintiems gyventojams, arba atvirkščiai – kokią mažiausią sumą kiekvienas toks asmuo turėtų gauti.
Tada reikėtų sutarti dėl paprasto būdo, kaip pensijos dydį susieti su mokėtų įmokų suma. Taip pat reikėtų kiek įmanoma paprastesnį padaryti ir įmokų mokėjimą (pvz., nustatant savanorišką smulkiųjų draudimą).
Jei prezidentams ir teisėjams galima nustatyti procentą nuo buvusių vidutinių pajamų, tai būtų galima padaryti ir su visais kitais dirbančiais asmenims.
Jeigu vienų pensijų dydis siejamas su kokiu nors kitu skaičiumi – pavyzdžiui, minimalia mėnesine alga arba šalies vidutiniu darbo užmokesčiu, tai ir visos kitos analogiškos išmokos turėtų būti susietos su tuo pačiu dydžiu.
Neteisinga, nesuprantama ir niekaip nepateisinama, kai pardavėjos, valytojos, vairuotojo ar mokytojo pensija nustatoma pagal vienus principus, o mokslininko, teisėjo ar prezidento – visiškai pagal kitus.
Taip, šaliai nusipelniusiems asmenis galima ir reikia tinkamai atsidėkoti. Tačiau ir tai turi būti daroma visiems suprantamu būdu.
Taigi, idėja paprasta – kuo daugiau paprastumo, aiškumo pensijų ir apskritai socialinio draudimo sistemoje.