Mantas Martišius. Išsiblaivyti reikia laiko

Po gerų išgertuvių reikia laiko atsigauti ir susivokti. Taip ir nulipus nuo propagandinės adatos Rusijos liaudžiai reikia laiko suprasti, kad yra milžiniška praraja tarp to, ką rodė Kremliaus televizijos, ir realybės.

Suvokimas ateina lėtai. Išsiblaivinimą apsunkina ir tai, kad nei pats Vladimiras Putinas, nei liaudis nepasirengusi išsiblaivyti. Daugumai gyventi Kremliaus fantazijų pasaulyje yra priimtiniau ir smagiau, nei išjungus televizorių, žiūrint į veidrodį pasakyti – mane kvailino ir man tai patiko.

Praėjusios savaitės pradžioje po įvykusių derybų tarp Rusijos ir Ukrainos buvo paskelbta, kad pasiekta reikšminga pažanga. Tam, kad būtų sustabdytas karas, Ukraina sutiko nestoti į NATO. Šalis taip pat sutiko atsisakyti įsigyti ar sukurti branduolinį ginklą.

Be to, siekdama savo saugumo garantijų, Ukraina siūlė sudaryti tarptautinį susitarimą, kuris numatytų, kad valstybės saugumą garantuojančios šalys turėtų per maksimalų 72 valandų laikotarpį ataką patiriančiai Ukrainai suteikti būtiną pagalbą ginklais, kariniu įsikišimu.

Ukrainos saugumą turėtų garantuoti nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo tarybos šalys narės – JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Susitarimą taip pat galėtų pasirašyti Vokietija, Kanada, Lenkija, Turkija ir Izraelis.

Donbaso regionų statuso klausimas būtų sprendžiamas tiesioginiame Vladimiro Putino ir Volodymyro Zelenskio susitikime. O Krymo ir Sevastopolio klausimo sprendimas turėtų būti atidėtas 15 metų.

Vėliau turėtų būti surengtos derybas dėl pusiasalio statuso. Per šį laikotarpį, kai sprendžiamas Krymo klausimas, Ukraina ir Rusija įsipareigotų nenaudoti karinės jėgos.

Po derybų Maskvos vyriausiasis derybininkas Vladimiras Medinskis pareiškė, kad derybos buvo konstruktyvios. Rusija paskelbė mažinanti karo veiksmus Kyjive ir Černihive. Anot jo, abiejų valstybių prezidentų susitikimas įmanomas po to, kai bus parengta taikos sutartis.

Nespėjo V. Medinskis grįžti į Maskvą, kai Rusijos informacinėje erdvėje kilo isterija. Išdavystė, smūgis kariuomenei į nugarą, kam reikėjo kariauti, mušti ukrainiečius iki absoliučios pergalės, kokia dar taika su benderovcais, tokie ir panašūs pasisakymai milžinišku srautu ėmė lietis rusiškuose socialiniuose tinkluose.

Rusijos užsienio reikalų ministerija nedelsiant pareiškė, kad nebus jokių derybų dėl Krymo ir Sevastopolio statuso. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nurodė, kad V. Putino ir V. Zelenskio tiesioginės derybos „duotų priešingą rezultatą“, tad jų nebus.

Atbulinę įjungė ir V. Medinskis, pareiškęs, kad pažadas sumažinti karines operacijas aplink Kyjivą nereiškia paliaubų.

Visą situaciją galime apibūdinti kaip vieną žingsnį link taikos ir du atgal. Rusijos kariuomenė įklimpo Ukrainoje. Nors jos gynybos ministerija ir teigė, kad karinį aktyvumas aplink Kyjivą ir Ukrainos šiaurėje esantį Černihivo miestą bus sumažintas, o dėmesys telkiamas į taip vadinamas Luhansko ir Donesko respublikas.

Karą stebintys ekspertai vienareikšmiškai sako, Rusija neturi pakankamai karinių pajėgų šturmuoti Ukrainos sostinės. Atsitraukimas nėra geros valios ženklas, bet karinė impotencija. Ukrainiečių pajėgos metodiškai stumia okupantus lauk. Kalbos apie karinio aktyvumo sumažinimą yra ne kas kita kaip bandymas paslėpti savo neįgalumą.

Užpuolusi Ukrainą Rusija susidūrė su nenumatytomis ir skaudžiomis pasekmėmis. Ekonominių sankcijų cunamiui – nepasiruošta. Griūva viskas ir griūva dideliu mastu. Nenugalima armija pasirodė esanti propagandinis „feikas“.

Rusijos generaliniam štabui, ministrų kabinetui būtų gerai bent vieną iš didžiųjų problemą užkamšyti. Tarkim, baigti karą Ukrainoje. Tuomet teliktų dorotis su griūnančia ekonomika. Deja, nei ministrų kabinetas, nei gynybos štabas neturi įgaliojimų užbaigti karo.

Karą gali užbaigti tik V. Putinas. Deja, jis nenori arba nusuvokia, kad karo laimėti neįmanoma. Kaip praėjusią savaitę, remdamasis JAV žvalgybos informacija, pranešė dienraštis „The New York Times“, V. Putinui kariškiai teikia nepilną informaciją apie karą Ukrainoje.

Pinigus skirtus kariuomenės modernizavimui, kariškiai išvogė, o diktatoriui kabino makaronus apie rusų ginklo jėgą. Dabar pasakyti tiesą – misija neįmanoma. Kitas dalykas, kad V. Putinas taip pat aplink save apsistatė tik geras žinias nešančiais patarėjais.

Kritika, abejonės ar apskritai racionalus protas pastumti į šoną. Ant V. Putino stalo guldavo ataskaitos, kuriose parašyta tik tai, ką diktatorius norėjo perskaityti. Alternatyvios informacijos nebuvo.

Sukurta propagandinė sistema, kai per televizorių rodoma tik tai, kas atitinka V. Putino įsivaizdavimą. Tai, jog televizijos vaizdas turi mažai ką bendro su realybe, nerūpėjo. Tokioje aplinkoje priiminėti adekvačius sprendimus – neįmanoma.

Problema ne tik tai, kad putleris gyvena įsivaizduojamoje realybėje. Problema, kad ir didelė dalis eilinių rusų turi propagandinę televizinę priklausomybę.

Kremliaus medijos paprastiems žmonėms įpūtė su realybe nieko bendro neturintį Rusijos galios vaizdinį, tad dabar reikia laiko, kol informacinis apsinuodijimas praeitų. Reikia laiko, kai nemaloni realybė pasibels į eilinių rusų namų duris.

Žmonės žiūri televizorių ir nesuvokia, kad Ukrainos nugalėti nepavyks. Nei rytoj, nei poryt ar po metų. Rusija kariauja ne tik su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, ukrainiečių tauta, bet ir su visu laisvu pasauliu.

Šio pasaulio ekonominė galia kartais viršija Rusijos ekonominį potencialą. Pinigai, degalai, vaistai, karinė amunicija ir t.t. – neišsemiama. Tuo tarpu Rusijai baigiasi viskas, net tankai. Tad į Ukrainą tenka siųsti kariniame rezerve buvusius dar 1960 – jų gamybos tankus. Dauguma iš kurių vos pavažiuoja.

Balandžio 1 – mą. V. Putinas pasirašė įsakymą dėl pavasario šaukimo. Planuojama vienerių metų laikotarpiui į armiją pašaukti 18 – 27 metų vyrus. Remiantis įsakymu, numatyta pašaukti 134,5 tūkst. šauktinių.

Valdžia teigia, kad šauktiniai į karo veiksmus nebus siunčiami. Spręskite patys, kiek tiesos yra šiuose pažaduose. Pagal Rusijoje galiojančius įstatymus, po 4 mėnesių tarnybos šauktiniai gali būti išsiųsti į karštuosius taškus.

Blogai parengti kareiviai nepakeis karo eigos Ukrainoje. Jie taps lengvu taikiniu okupacijai besipriešinantiems ukrainiečiams. Geriausiu atveju šių šauktinių vaidmuo bus beprasmiškai žūti tam, kad išblaivinti namuose likusius telezombius artimuosius.