Anot generolo, NATO tai ne tik 5-asis sutarties straipsnis, numatantis, kad vienos šalies užpuolimo atveju, į jos gynybą stoja visas Aljansas. NATO sutartyje taip pat numatyta, kad kiekviena šalis turi būti pati pasirengusi gintis ir padėti ginti kitas sąjungininkes.
B. Hodgeso teigimu, Lietuvoje be tinkamo gynybos biudžeto santykio su bendruoju vidaus produktu daugiau nelabai kas daroma. Nesijaučia, kad kas nors labai siektų kuo skubiau didinti visuomenės pilietinį atsparumą, kuris koreliuoja su valia gintis.
Lietuva, užuot pati ėmusis atsakingų žingsnių gynybos ir atgrasymo stiprinimui, dėmesį sutelkia skundams dėl Vokietijos nenoro dislokuoti šalyje visą brigadą.
Už krašto gynybą atsakingų pareigūnų reakcija – viešas problemų neigimas. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigė, kad buvęs JAV pajėgų Europoje vadas tikriausiai neturėjo išsamios informacijos, tad padarė neteisingas išvadas.
Ministro žodžius atkartojo ir Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys.
Į viešą „marškinių skalbimą“ įsitraukė ir ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėjas ekonomikos ir inovacijų klausimais Vaidas Navickas. Pastarasis pareiškė, kad Lietuva gynybos srityje sunkiai pereina nuo idėjų prie konkrečių darbų.
Gynybos ministro atsakas – sarkastiškas apgailestavimas, kad nepasitarė su premjerės patarėju dėl krašto gynybos planų įgyvendinimo.
Prirašyta nemažai tekstų, kas šioje konkrečioje situacijoje yra teisesnis. B. Hodgesas, teigiantis, kad krašto gynybos srityje Lietuva plaukioja nuoga. Ar ministras su kariuomenės vadu, teigiantys, kad viskas vyksta pagal planą.
Problema yra gerokai gilesnė, bet mažai pastebima ir aptariama. Panašu, kad Lietuvos politiniame gyvenime vis didesnį pagreitį įgauna tendencija spręsti ne būtinus, sudėtingus, visuomenės ir šalies gyvenimui didelę reikšmę turinčius klausimus, bet dėmesį telkti į tai, ką galima išspręsti.
Sukurti infrastruktūrą vokiečių brigadai brangu ir užima daug laiko. Lygiai taip pat brangu, daug laiko ir pastangų reikalauja visuotinio šaukimo sistemos sūkurimas ar šalies kariuomenės kovinio lygmens pakėlimas iki divizijos lygmens.
Kad esant sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, vykstant karui Ukrainoje, už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos nebūtų apkaltintos neveikimu, imamasi rimtos veiklos imitavimo. Sudėtingi klausimai pakeičiami ne tokiais sudėtingais ir reikšmingais.
Visuomenei šios antraeilės ir trečiaeilės problemos pristatomos kaip gyvybės ir mirties klausimas. Kausimų sprendimas – neatidėliotinas. Reikia veikti čia ir dabar.
Liūdniausia tai, kad visuomenė praryja šį jauką. Susitelkiama į mažareikšmių klausimų sprendimą, o rimti klausimai apeinami.
Pereikime nuo teorijos prie praktikos.
Praėjusią savaitę Seime svarstytas „Ribojamų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas“. Be ribojimų Rusijos ir Baltarusijos piliečiams įsigyti nekilnojamąjį turtą ir kitų suvaržymų įstatymu siekta uždrausti Lietuvoje gyvenantiems Rusijos ir Baltarusijos piliečiams gauti Lietuvos pilietybę.
Įstatymo šalininkų teigimu, prašymų gauti Lietuvos pilietybę iš Rusijos ir Baltarusijos piliečių – daug, tačiau nėra galimybės patikrinti, ar jie nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.
Trumpai, bet argumentuotai kritiką įstatymo projektui socialiniame tinkle išdėstė politologė Dovilė Jakniūnaitė. Anot jos, tai „saugumo teatras“.
Įstatymu siekta apriboti teises žmonių, kurie Lietuvoje gyvena daugiau nei septynerius aštuonerius metus ir galėtų pretenduoti į Lietuvos pilietybę. Dauguma šių žmonių pasitraukė iš gimtinės dėl politinių priežasčių.
Jei per ilgus metus jie nesukėlė saugumo grėsmės, kodėl dabar reikia manyti, kad jie kelia tą grėsmę?
Be to, kokią saugumo problemą sprendžia draudimas šiems žmonėms įsigyti nekilnojamojo turto?
Tiesa, paskutiniu momentu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atsitraukė. Ribojimai nebuvo įvesti.
Tačiau klausimas vis tik išlieka. Kaip atsitiko, kad užuot svarsčius rimtas gynybos problemas, pasukta į darbo imitavimą? Juk ne šiaip kalbėta, bet kurtas įstatymas, kuris fikciją turėjo paversti įstatyminiu kūnu.
Bėda yra ta, kad mažai kas iš vidaus drįsta pasakyti, kad valdžia nesąmonėmis užsiiminėja.
Kovą paskelbtas Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tyrimas, nurodantis laimingiausias pasaulio šalis. Lietuva pirmą kartą pateko į laimingiausių pasaulio valstybių dvidešimtuką. Tai didžiulis kontrastas su tuo, kas buvo prieš trisdešimt metų.
Anuomet gero tono ženklas buvo viešai skųstis ir aplinkiniams signalizuoti, kad viskas – blogai. Galėjai gyventi naujame name, vairuoti naujausią automobilį, neturėti sveikatos problemų, bet privalėjai viešai verkšlenti.
Šiandien viskas pasikeitė ir tai turėtų džiuginti. Bėda tik tai, kad laimės indeksas mažai koreliuoja su adekvačiu aplinkos įvertinimu. Kaip ir prieš trisdešimt metų, vis dar reikia dėdės iš užsienio, kad pasakytų, kur yra problemos.
Buvęs JAV karinių pajėgų Europoje vadas B. Hodgesas pabaksnojo į mūsų gynybos problemas. Turėtumėme nelaukti generolų iš užsienio, kad pasakytų, kur dar „plaukiojome nuogi“.
Laikas patiems išmokti skirti svarbius klausimus nuo antraeilių. Išmokti atsispirti pagundai spręsti trečiaeilius klausimus aukojant pirmaeilius.