Dabartinis karas nepanašus į XXI amžiui pranašautus karinius konfliktus, kai žadėta, kad karai bus trumpi ir greiti. Karas Ukrainoje vis labiau panašėja į Pirmąjį pasaulinį karą.
Okupacinės rusų pajėgos karius naudoja kaip „patrankų mėsą“. Į ataką siunčiamas nedidelis, iki 20–30 čmobikų būrys, kuris turi pritraukti besiginančių ukrainiečių ugnį į save.
Puolantiesiems pavykus įsitvirtinti – pritraukiami didesni okupantų būriai. Tuomet prisijungia priešo artilerija, kurios užduotis – sunaikinti besiginančiųjų ugnies taškus.
Realybėje viskas virsta į lėtą stūmimąsi pirmyn, patiriant milžiniškus gyvosios jėgos nuostolius. Karas panašus į Pirmajame pasauliniame kare vykusius Verdeno ar Somos mūšius.
Kadangi karas Ukrainoje panašus į Pirmąjį pasaulinį karą, trumpai grįžkime į istoriją. 1917 metais Vokietijos ir jos sąjungininkės Austrijos-Vengrijos imperijos padėtis fronte turėjo nuteikti optimistiškai.
Vakarų frontas stabiliai laikėsi. Britai ir prancūzai negalėjo jo pralaužti. Italija, tuometinė Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos karinė sąjungininkė, Alpių kalnuose patyrė triuškinamą pralaimėjimą Caporetto kautynėse. Į nelaisvę pateko per 200 tūkst. italų karių.
Po pralaimėjimo Italija praktiškai nustojo būti rimta karine jėga. Dar daugiau – tikėjimą pergale stiprino ir faktas, kad po caro valdžios nuvertimo, o ypač po bolševikinės revoliucijos Petrograde, iš karo pasitraukė Rusija.
Vadinasi, pajėgas iš rytų fronto galima buvo nukreipti į mūšius vakaruose. Džiaugsmą gal kiek temdė tik JAV įsitraukimas į karą britų ir prancūzų pusėje.
Kita vertus, kad ir didelė Amerika, ji toli. Kol JAV sugebės permesti į Vakarų Europą didelius karinius pajėgumus, vokiečių generolai tikėjo turintys gerą šansą perlaužti karo eigą sau naudinga linkme.
1918 metų lapkričio 11 dieną karas baigėsi. Vokietija kapituliavo. Vokiečių generalitetas gana greitai pamatė, kad tolesnis karas su ekonomiškai pajėgesniu priešininkų aljansu – beprasmiškas.
Karo pratęsimas lems tik dar daugiau vokiečių karių žūčių mūšio lauke, bet pralaimėjimo neatšauks.
Blogai tik tai, kad taip bendrą tragišką vaizdą matė tik Vokietijos generalitetas. Eiliniai vokiečiai neturėjo prieigos prie duomenų, tad, kas buvo akivaizdu generolams, eiliniams žmonėms galėjo pasirodyti visai kitaip.
Po karo tuo pasinaudojo jefreitorius Adolfas. Pralaimėjimo palaužtiems vokiečiams jis pasakojo apie išdavikus kairiuosius, masonus ir žydus. Generolų vaidmenį sąmoningai nutylėjo.
Kalbėjo apie „dūrį Vokietijai į nugarą“. O toks pasakojimas daugeliui pasirodė įtikinamas.
Nacių diktatorius taip pat padarė dar vieną svarbią išvadą – negalima pasitikėti generolais. Būtent tai lėmė, kad nacistinėje Vokietijoje šalia karinių pajėgų paraleliai iškilo diktatoriui asmeniškai ištikimos SS pajėgos.
Pastarasis sprendimas lėmė, kad Antrajame pasauliniame kare, kuomet tapo aišku, kad Vokietija karą praloš, generolai nesiryžo kapituliuoti ir sukilti. Nacių saugumo tarnybos ir SS pajėgos lėmė, kad kovota iki pabaigos. Iki Berlyno užėmimo.
Panašu, kad šią pamoką gerai išmoko rytų Vokietijoje tarnavęs KGB papulkininkis Valodia.
Kaip ir kiekvienas diktatorius, taip ir huilo suvokia, kad didžiausia grėsmė jo valdžiai kyla iš karinių pajėgų. Žiūrėk, koks populiarumą įgavęs generolas ar generolų suokalbis gali lemti, kad valdžia Kremliuje pasikeis ir tai nevyks demokratinių rinkimų būdu.
Vadinasi, reikia stipriai kontroliuoti armiją. O taip pat įsteigti savo SS atitikmenį – privačią karinę kompaniją „Wagner“.
„Wagner“ karinės grupuotės privatumas – miražas. Aprūpinimas ginklais, treniravimosi infrastruktūra ir pinigais – viskas vyksta iš valdiškų aruodų. Nėra Rusijoje tokio biznio, kad jo savininkas iš savo kišenės galėtų išlaikyti paralelią armiją.
Rusijoje privačios karinės kompanijos – draudžiamos. Tačiau asmeniškai diktatoriui ištikimos pajėgos – leistinos.
Jevgenijus Prigožinas tėra „Wagner“ karinės grupuotės administratorius. Atliekantis panašią funkciją, kurią nacių Vokietijoje atiko SS Reichsführer‘is Heinrich‘as Himmler‘is. Tiesa, pastarojo įtaka Trečiajame reiche buvo gerokai didesnė nei J. Prigožino šiuolaikinėje Rusijoje.
Dar keleriais metais anksčiau, kalbant apie „Wagner“ karinę grupuotę, viešojoje erdvėje dėmesys telktas į hibridiškumo aspektą. Kremlius galėjo visuomet išsisukinėti, kad tam tikrus karinius veiksmus atliko ne jo kariai ar specialiosios tarnybos, bet kažkokie samdiniai. Ar ginklus į rankas paėmė iniciatyvūs traktoristai.
Suprask, mes čia ne prie ko. Maskvos ten nebuvo. O visa atsakomybė tenka kažkokiai mistiškai „Wagner“ grupuotei. Kurios Rusijoje – nėra.
Karas Ukrainoje parodė, kad „Wagner“ – tai daugiau nei hibridinio karo instrumentas. „Wagner“ – tai naujas Rusijos SS, naudojamas kaip atsvara kariškiams. Be to, „Wagner“ turėtų ginklu ginti Kremliaus Valodią nuo galimo kariškių maišto.
Nesėkmingas karas Ukrainoje gali priversti „Wagner“ panaudoti Rusijos viduje, valdžiai oponuojantiesiems neutralizuoti.
Visoje šioje istorijoje išskirtinis vaidmuo tenka kompozitoriui Richard‘ui Wagner‘iui. Taip jau gavosi, kad gerokai iki nacių atėjimo į valdžią miręs R. Wagner‘is tapo mėgstamiausiu Adolfo Hitlerio kompozitoriumi.
Nacistinėje Vokietijoje R. Wagner‘io kūryba kelta į padanges. Po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką R. Wagner‘io operos negrotos.
Sutapk man taip, kad kuriant Rusijoje privačią karinę kompaniją, vienu iš pirmųjų jos vadovų buvo rusofašistas, į atsargą išėjęs kariškis Dmitrijus Utkinas. Pastarasis pasirinko „Wagner“ pavadinimą, nes šį kompozitorių mėgo A. Hitleris.
Fašistas fašistą supranta ir mėgdžioja.
Kompozitorius turbūt grabe vartosi ir galvoja, ką jis padarė tokio blogo, kad viso pasaulio nacistai naudoja jo pavardę, o kartu kompromituoja ne tik jį, bet ir jo kurtą muziką.
SS nepadėjo Hitleriui laimėti karo. Nepadės ir „Wagner“ Putinui nugalėti Ukrainos. Deja, bet reputacinė žala kompozitoriui – padaryta.