Sutinku su politologe Rima Urbonaite, kad savaime politikų turtai nėra nuodėmė – jeigu uždirbti skaidriai ir sueina visi jų galai su darbine veikla (ne visada sueina). Kartu pripažįstu, kad VRK deklaracijose nėra gerai diferencijuojamos gautų pajamų rūšys, kurios pagal mūsų teisės aktus yra skirtingai apmokestinamos.
Priimu šias išlygas. Bet jos neprieštarauja komentaro tezei – tai, kiek turi turto ir kiek sumoka mokesčių kandidatai, yra savaime svarbi informacija. Žinoma, jei mums rūpi atstovavimas ir viešoji politika. Ši informacija leidžia suprasti, ar politikas yra sąžiningas savo programos atžvilgiu, ir padeda nuspėti, ką jis darys išrinktas.
Realybėje mes retai pabėgame nuo to, kas esame ir kas mums rūpi. Atitinkamai politikai dažnai elgiasi pagal tai, kokius turi asmeninius interesus. Kitaip tariant, pasakyk, kas tu esi – pasakysiu, kokių politinių vertybių tu laikysiesi. O užimant svarbias pareigas, vertybės virsta sprendimais.
Teoriškai turtingas žmogus gali atstovauti vargšui, o sumokantis valstybei (santykinai) mažai – pasisakyti už mokestinį progresyvumą ir daugiau viešųjų paslaugų. Tačiau panašus argumentas jau atrodytų keistokai, jeigu sakytume štai taip: o kodėl vyras negali atstovauti moterims? Realybėje mes retai pabėgame nuo to, kas esame ir kas mums rūpi. Atitinkamai politikai dažnai elgiasi pagal tai, kokius turi asmeninius interesus.
Kitaip tariant, pasakyk, kas tu esi – pasakysiu, kokių politinių vertybių tu laikysiesi. O užimant svarbias pareigas, vertybės virsta sprendimais.
Pinigų vaidmuo labai iliustratyvus JAV – valstybės, kurioje ekonominė nelygybė yra viena didžiausių Vakaruose – politikoje. Kai kurie mokslininkai tai aiškina politinio elito ypatybėmis: jis gerokai labiau pasiturintis, palyginti su eiliniais amerikiečiais. Politika apskritai nėra pigus užsiėmimas, ypač JAV, kur rinkimai reikalauja daug lėšų. Apie 80 proc. šios valstybės prezidentų pagal dabartinius standartus buvo milijonieriai.
Argumentas, kad pasiturintys respublikonai ar demokratai vis tiek gali imtis rimtesnių sveikatos apsaugos ar mokestinių reformų, pamiršdami savo interesus, neturi daug paramos. JAV politikos mokslininkas Nicholas Carnes’as atliko kandidatų į valstijų parlamentus apklausą. Pasirodo, iš verslo aplinkos į politiką atėję, turtingesni politikai laikosi savo interesų. Net apie 72 proc. nesutinka, kad valdžia turėtų siekti sumažinti ekonominę nelygybę. Be to, apie 61 proc. galvoja, kad vyriausybė neprivalo teikti sveikatos apsaugos paslaugų. Tai nėra kažkokie komunistiniai lozungai – įprasti vakarietiškos gerovės valstybės elementai. Dar įdomiau tai, kad panašiai atsakinėjo abiejų partijų atstovai.
2016 m., prieš išrenkant Donaldą Trumpą, buvo spėlionių, kad jis ekonomikoje galbūt bus labiau linkęs į progresyvumą – juolab viena jo sėkmės priežasčių buvo (ir yra) baltaodžių darbininkų pritraukimas. Tačiau realybėje D. Trumpas kaip tikras milijardierius ėmėsi mokesčius mažinti, visų pirma, turtingiesiems.
Tais pačiais 2016 m. nagrinėjau partijų kandidatų į Seimą turto ir pajamų deklaracijas. Nustebino vienas dalykas: iš parlamentinių partijų didžiausią vidutinį deklaruotą kandidatų turtą turėjo Lietuvos socialdemokratų partija. Teoriškai kairioji jėga. Iš visų sąrašų turtu ji atsiliko tik nuo Artūro Zuoko partijos.
Didžiausia dešinės partija, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, pagal savo kandidatų turtą užėmė šeštą vietą, į priekį užleisdama ne tik Liberalų sąjūdį (ketvirta vieta), bet ir dar vieną teoriškai „kairiąją“ jėgą – Darbo partiją (penkta vieta). Trečioje vietoje liko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Socialdemokratai visada žadėjo progresinius mokesčius. Darbo partija prieš 2012 m. rinkimus žadėjo 1509 litų (tais laikais tai buvo daug) minimalią algą ir socialiai teisingą mokesčių sistemą. Realybėje prie Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės 2012–2016 m. Lietuva gavo liberalų, darbuotojams mažiau palankų Darbo kodeksą.
Savo programoje socialdemokratai visada žadėjo progresinius mokesčius. Darbo partija prieš 2012 m. rinkimus žadėjo 1509 litų (tais laikais tai buvo daug) minimalią algą ir socialiai teisingą mokesčių sistemą. Realybėje prie Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės 2012–2016 m. Lietuva gavo liberalų, darbuotojams mažiau palankų Darbo kodeksą. Ekonominė nelygybė pagal GINI koeficientą stabiliai augo (Pasaulio banko duomenys).
Taigi, siekiant nuspėti „kairiųjų“ Vyriausybės politiką, reikėjo žiūrėti ne į programas, o į kandidatų pajamų ir turto deklaracijas. Ten buvo ir dar įdomesnių dalykų – Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas nuolat nurodydavo didelius pajamų srautus, tačiau mokesčių mokėdavo gana mažai. Pavyzdžiui, 2014 m. deklaravo daugiau kaip pusę milijono litų, bet gyventojų pajamų mokestis (GPM) sudarė vos apie 5,3 proc.
Geranoriškas oligarchas, kuris gerai tvarkosi versle, yra turtingas, kažkaip (žinoma, kad legaliai) sumoka nedaug mokesčių – jis ateina gelbėti valstybės nuo ją skandinančio elito. Sunkiai sueina galai, nors tokia istorija girdėta ne kartą. Mažų mažiausiai šis politikas neinvestuos į viešosios politikos priemones, kurios iš tokio, kaip jis, paprašytų susimokėti truputį daugiau, panaikintų mokestines lengvatas.
Atrodytų, savaime aišku – bet šio archetipo veikėjai ne tik Lietuvoje, bet ir kitur demokratijose sugeba apsimesti tuo, kas nėra. Jiems padeda didelis nepasitikėjimas politine sistema. Populiarus naratyvas, kad visi Seime yra „vagiai“. Įsitikinimas, kad tik iš verslo ir teisės sričių gali gimti geri politikai. Tačiau verslo yra įvairaus – ir socialiai atsakingo, ir vengiančio (tai žinoma, kad legaliai) mokesčių.
Įvairių yra ir teisininkų.
Vienas jo pagrindinių tikslų – socialinės atskirties mažinimas. Išrinktas stabdytų reformas, kurios sumažintų švietimo ir sveikatos paslaugų. Bet be reikalavimo, kad valstybės finansai būtų naudojami skaidriai ir efektyviai, šis kandidatas nesiūlo reformų, kurios leistų jam – ir kitiems, iš didelių pajamų sumokantiems santykinai nedaug – daugiau prisidėti prie viešojo gėrio.
Įsivaizduokime tokią situaciją: vienas jų siekia Lietuvos Prezidento posto ir reitinguose atrodo neblogai. Sakykime, kad tai turtingiausias kandidatas, kartu sumokantis (santykinai) nedaug GPM. Tikriausiai viskas ten legalu – bet kartu ir matome, kad pagal turimas pajamas jis papildo valstybės biudžetą mažiau, nei galėtų. Šis kandidatas siektų dirbti visai Lietuvai ir jos žmonėms. Vienas jo pagrindinių tikslų – socialinės atskirties mažinimas. Išrinktas stabdytų reformas, kurios sumažintų švietimo ir sveikatos paslaugų.
Bet be reikalavimo, kad valstybės finansai būtų naudojami skaidriai ir efektyviai, šis kandidatas nesiūlo reformų, kurios leistų jam – ir kitiems, iš didelių pajamų sumokantiems santykinai nedaug – daugiau prisidėti prie viešojo gėrio.
Ar pasitikėtumėte tokio kandidato programiniu sąžiningumu?
Šioje situacijoje turime akivaizdų paradoksą, kai archetipinis turtingo elito atstovas siekia (teoriškai) kovoti su elitu ir atstovauti vidutiniam rinkėjui – kitaip tariant, pagal darbo santykius dirbančiam ir standartinį GPM mokančiam žmogui. Kandidatas nuo tokio žmogaus savo interesais yra labai toli. Kaip ir nuo politinės sąžinės.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.