Mažvydas Jastramskis. Kodėl svaidomės Kremliaus agentais, idiotais ir antivalstybinėmis partijomis?

„Aš nebūsiu šunsnukis, jeigu ir tu nebūsi“, – taip apie politikų bendravimo normas sakė vienas JAV senatorius politikos mokslininko Donaldo Matthewso tyrime, publikuotame dar 1960 metais.

Knygoje „Kaip miršta demokratijos“ Stevenas Levitsky ir Danielis Ziblattas teigia, kad demokratijai itin svarbus santūrumas, kai politikai nelaiko vienas kito priešais (greičiau konkurentais) ir nepiktnaudžiauja institucijomis, kad įgyvendintų savo siekius ir kerštus. O tai remiasi į mandagumo (vengiama asmeniškų, nemalonių išpuolių) ir abipusiškumo (kitais politikais pasitikima, kad jie irgi taip elgsis vardan bendradarbiavimo perspektyvos) normas.

JAV politikos mokslininkai baiminasi, kad šios normos jų šalyje nyksta. O pas mus, atrodo, jos dar nebuvo išdygusios. Ypač kai premjeras pagrindinę Lietuvos opozicinę partiją išvadina „antivalstybine“.

Dar būtų nieko, jei galėtume tai nurašyti kaip vieno politiko problemą. Taip, Saulius Skvernelis kartelę, kurioje santūrumo norma peržengta, šįkart paliko taip toli, kad į jo rekordą gvieštųsi retas praeities premjeras. Bet pats „sportas“ buvo kultivuojamas iki šio pareiškimo.

Su santūrumu per savo kadenciją valstiečiai turėjo rimtų problemų. Normos stoka pasireiškė retorikoje, kurioje opozicinės partijos virsdavo „klastūnyno“ grupuotėmis, apvogusiomis Lietuvą. Ribos buvo tikrinamos elgesyje su institucijomis, kuriant specialiąsias komisijas ir ieškant kaltų dėl krizės.

Ne dabartiniai valstiečiai tai pradėjo, bet jie turėjo „gerus“ mokytojus. Verta prisiminti 2007 m. gruodžio Seimo sprendimą, kai Tėvynės sąjunga pripažinta organizacija, susijusią su teroristinės organizacijos požymių turinčia asmenų grupe. „Už“ tada balsavo socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, „Tvarka ir teisingumas“, Naujoji Sąjunga ir liberalcentristai.

Aišku, dešinieji irgi nėra santūrumo etalonai. Filosofas Viktoras Bachmetjevas atkreipia dėmesį, kad Tėvynės sąjungos elitas anksčiau mėgo „rūšiuoti bendrapiliečius į tuos, kur už Lietuvą, ir tuos, kur prieš ją“. Praktikos lipdyti Kremliaus agentų ir vatnikų (arba bent jau naudingų Rusijai) etiketes ir dabar populiarios tarp konservatorių politikų ir jų artimų rėmėjų.

Taip, tai nėra tik politikų problema. Ji bendrai būdinga visuomenei, iš kurios tie politikai ateina. Viešos erdvės diskusijose, ypač socialiniuose tinkluose, dažnai tenka matyti „naudingus idiotus“, „vatnikus“ (daugiau dešiniųjų pomėgis), „vagis“, „Lietuvos praskolinimą“ (daugiau ne dešiniųjų).

Ir santūrumo nedaugėja, greičiau atvirkščiai. Kaip teigia istorikas Darius Indrišionis, „liūdniausia tai, kad laikui bėgant sparčiai plečiasi sąrašas nuomonių, už kurias lengvai gali būti apšauktas stribu (plačiąja prasme)“.

Apie nuosaikumo išsižadėjimą, kaip didelę pastarojo meto pasaulio ir Lietuvos problemą, rašo ir Paulius Gritėnas. Pagal jį, „politikoje tai ryškiausiai pasirodo centristinių politinių jėgų sunykimu“.

Kiek atskirčiau Lietuvos ir Vakarų šalių situaciją. JAV stiprėjančios priešo-draugo dichotomijos paremtos ideologine poliarizacija, kuri pastaraisiais dešimtmečiais, radikaliai išsiskiriant pozicijoms (ypač dėl kultūrinių klausimų) tarp respublikonų ir demokratų, sparčiai augo.

Lietuvoje mes neturime tikros ideologinės poliarizacijos. Pas mus dideli ginčai užverda daugiau dėl viešosios politikos detalių (taršos mokesčio, žaliųjų rodyklių, alkoholio įsigijimo amžiaus), nei bendros ekonominės ir socialinės krypties. Kalbant apie tai, tarp valstiečių, socialdemokratų ir konservatorių vadovaujamų vyriausybių esminių skirtumų nematyti.

Bet paviršiuje matome didelę emocinę (angl. affective) poliarizaciją – politinių oponentų pomėgį stipriai nemėgti ir nepasitikėti vienas kitu.

Kodėl? Viena priežasčių yra tai, kad pas mus labai aktualios politinės takoskyros, susijusios ne su grynąja ideologija, o su istorine atmintimi. Tokios diskusijos atsiremia į (sėkmingos) valstybės ir tautos apsibrėžimus, nesutarimai ties kuriais lengvai iššaukia priešo ar netgi išdaviko kategorijas.

Šios takoskyros turi skaudų politinį turinį ir vertos panagrinėti atskirai (kitame komentare). Tačiau yra dar istoriškai gilesnė problema – menka mūsų patirtis su demokratija per pastaruosius šimtmečius.

Moksle daugėja įrodymų, kad ne tik ūgis ar akių spalva, bet ir tokios savybės kaip asmenybės bruožai ar veidų atpažinimas yra stipriai paveldimos su DNR rinkiniu. O jeigu polinkis į demokratinę diskusijų kultūrą, abipusiškumą, santūrumą irgi yra paveldimas, tik visuomenių lygmenyje?

Kai lyginamės su Vakarais, nederėtų pamiršti – su (istorinėje perspektyvoje) trumpais pertrūkiais, tos šalys liberaliosios demokratijos keliu ėjo kelis šimtmečius. Per tiek laiko demokratiniai genai palaipsniui vystėsi ir įsitvirtino. Apskritai kuo ilgiau demokratija gyvuoja, tuo mažesni jos žlugimo šansai.

Abiejų Tautų Respublikoje turėjome palankias demokratijai startines pozicijas, tačiau mūsų demokratinis DNR nuo XVIII amžiaus buvo sutrintas represyvios Rusijos imperijos, dviejų pasaulinių karų ir Sovietų Sąjungos. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos patirtis su demokratija irgi truko neilgai.

Lietuvių nenoras santūriai diskutuoti ir sprendimus priimti demokratiškai nėra kairiųjų ar dešiniųjų, masių ar elito problema. Universitetų turime daug, tačiau mūsų genas į politinį oponentą (ar politiką, ar tiesiog kitą pilietį) žiūrėti kaip į sau lygų, net jeigu jo idėjas ir laikome kvailomis, dar silpnas.

Knygoje „Petro imperatorė“ rašytoja Kristina Sabaliauskaitė įtikinamai brėžia linijas tarp XVIII amžiaus pradžios Rusijos ir Vakarų – buitines, visuomenės vertybių, pagarbos žmogui, politikos ir elito bendravimo kultūros. Tame subraižyme Lietuva yra aiški Vakarų dalis.

Bet per pastaruosius šimtmečius užsikrėtėme caro Petro I bakchanalijų avataru Pachomu Pichajchujumi Michailovu, kuris dieną tempęs šalį į Vakarus naktį siautėja, primityviai keikiasi, žemina ir tyčiojasi iš savo šalies piliečių. Dalis šio užkrato vis dar glūdi mūsų politikos DNR.

Vykime jį iš Lietuvos. Nustokime svaidytis vatnikais, idiotais, vagimis ir antivalstybininkais.