2018 metų viduryje rašiau: „Nevyniojant į vatą, reitingai atrodo baisiai – vos viena partija arti 20 procentų paramos, vos pora bent per paklaidą apie 10 procentų, visos kitos kapanojasi žemumose.“
Situacija esmingai nepasikeitė. Tik konservatorius remia dviženklis rinkėjų skaičius, bet jis seniai neauga. Dar trijų politinių jėgų (valstiečių, socialdemokratų ir Darbo partijos) palaikymas su paklaida galėtų siekti 10 procentų, bet realiai gali būti ir mažesnis. Liberalų sąjūdis laikosi apie 5 procentus, likusios partijos tekrapšto po pora ar mažiau. Viltingai žiūrėdamos į kartelę.
Ne vienas apžvalgininkas pastaraisiais metais užsiminė apie Lietuvos partijų krizę. Iš esmės tai teisingas verdiktas.
Su vienu papildymu – ta krizė nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo buvo nuolatinė.
Nė viena valdančioji koalicija dar nebuvo perrinkta. Rinkimų rezultatų nestabilumas – vienas didesnių ES (pagal Scotto Mainwaringo 2007 ir 2017 metų tyrimus, vienas didesnių pasaulyje). Nuolatos mažas pasitikėjimas partijomis ir parlamentu. Silpnas rinkėjų ryšys su partijomis.
Šie dalykai buvo visada ir niekur nedingo.
Šiokios tokios vilties, išreikštos Lietuvos politikos mokslininkų darbuose (Novagrockienė, 2012; Jurkynas, 2014; Ramonaitė ir kt. 2014), atsirado po 2012 metų Seimo rinkimų. Tada nestabilumas sumažėjo. Atrodė, kad susiformavo aiškios kairės ir dešinės koalicinės alternatyvos. Į parlamentą pateko viena nauja partija („Drąsos kelias“), bet ji pasirodė kukliai ir greit prasmego į nebūtį.
Tai nėra įspūdingi skaičiai, tačiau bendra partijų narystė visuomenėje pasiekė 3 procentus ir artėjo prie Europos šalių vidurkio. Kuris, pagal Ingridos van Biezen ir kitų (2012) tyrimą, yra apie 4,65 procentus.
Tačiau partinės sistemos stiprėjimas buvo tik iliuzija. 2016 metais rinkimus laimėjo valstiečiai, o didžiausių partijų narystė (išskyrus gana stabilius konservatorius) greitai smuko.
Žiūrint į reitingus kaip į bendrą paramą partijoms, galima apsigauti ir dabar. Įmanomas argumentas: taip, nėra kelių partijų, kurios turėtų dviženklį procentą. Bet du trečdaliai rinkėjų išsirenka, už ką balsuotų.
Realybėje ryšys yra silpnesnis. Dar daugiau: žmonių, kurie jaučiasi artimi kažkuriai partijai, mažėja.
Reitingai primena dūmų uždangą, nes respondentai priversti išsirinkti sąrašą. Bet kai ateina savivaldos rinkimai, didelės sėkmės susilaukia komitetai. O prezidento rinkimus laimi nepartinis kandidatas.
2012 metų porinkiminėje studijoje partiją, kuriai jaučiasi artimi, nurodė 45 procentai rinkėjų. Ir tai jau yra nedaug. Bet skaičius dar susitraukė – 2019 metais tokią jėgą įvardijo tik 33 procentai.
Galima klausti: ar šią situaciją pagerins Seimo rinkimų kartelės mažinimas? Klausimas retorinis.
Didele dalimi čia prisidėjo socialdemokratų griuvimas. Partija 2012 m. pirmavo pagal rinkėjus, kurie ją įvardijo kaip artimą – 14 procentų. Dabar jai beliko vos 4 procentai ištikimų palaikytojų.
Smuko ir Darbo partija, bet tai matėsi iš rinkimų rezultatų. Ir iš narystės, kuri per kelis metus sumažėjo dvigubai.
Darbo partija griuvo, nes buvo paremta klientelizmu ir vienu lyderiu. Pirma pasitraukė lyderis, tada partija neperžengė 5 procentų barjero. Galiausiai be valdžios griuvo struktūra, kuri gyveno selektyvia nauda, o ne idėjomis.
Stiprios partinės sistemos, kuria pasitiki žmonės, nesukursi, kai nesilaikai programos (ideologijos) ir neši naudą tik savo partiečiams. Todėl „kairiųjų“ griuvimas iš esmės nėra blogas dalykas.
Blogai tai, kad iš pelenų kol kas nieko kokybiško neiškyla.
Stabilumą demonstruoja konservatoriai. Jie nepritraukė daug naujų palaikytojų, tačiau dėl kitų griuvimo dabar yra partija, kuri ir reitinguose pirmauja, ir artimųjų rinkėjų turi daugiausiai (9 procentai). Panašu, kad jie patenkinti aiškias lubas turinčia koalicija, sudaryta iš dar nuo Sąjūdžio ištikimų rinkėjų, politinių kalinių ir tremtinių, didmiesčių jaunimo (kas nebalsuoja už liberalus).
Tačiau Lietuvoje yra žymiai daugiau rinkėjų, kurių niekas iš esmės neatstovauja. Neatstovaus ir pakėlus kartelę.
Čia turėjo šansą valstiečiai, perėmę daug socialdemokratų rinkėjų. Jie galėjo tapti regionų, darbininkų ir vyresnių žmonių partija. Tačiau neišlaikė išbandymo valdžia, neapsisprendė dėl savo (ekonominės) politikos krypties, priėmė krūvą nesuprantamų sprendimų ir išsidraskė tarpusavyje.
2019 metų porinkiminėje apklausoje, įvertinus paklaidą, valstiečiai neatsiliko nuo konservatorių pagal artimuosius palaikytojus (8 procentai). Tačiau su dabartinėmis tendencijomis, yra pasiryžę juos išbarstyti.
Blogai tai, kad partijos nėra pasiryžusios save iš esmės reformuoti. Joms labiau patinka žongliruoti įvaizdžiu, žaisti „kas geriau pasišaipys ir surinks daugiau „like“, užsiimti asmeninėmis nesantaikomis.
Penktadienį TSPMI metinėje konferencijoje vyko diskusija apie gerovės valstybę, kurioje dalyvavo valstiečių ir opozicijos atstovai. Diskusija kaip diskusija – buvo ir gilesnių, ir pritemptų argumentų.
Tačiau dar įdomiau tai, kas įvyko po diskusijos. Visi politikai, it išlaikę įskaitą, paskubėjo pasišalinti iš konferencijos – lyg be jų pačių pasirodymo renginyje nebūtų ką veikti ar sužinoti.
Ironiška, nes iš karto po diskusijos sekęs Ainės Ramonaitės pranešimas apie partijų programas politikams būtų pravertęs. Jie būtų sužinoję, kad iš programų apie idėjinius skirtumus Lietuvoje spręsti sunku. Kad socialdemokratai mažai kuo skiriasi nuo konservatorių. O liberalai nuo valstiečių.
Premjeras apskritai nedalyvavo konferencijoje. Jis, tikėtina (sprendžiant iš įregistruoto prekės ženklo „Tėvynės labui“), kurs naują partiją. Kuri idėjiškai niekuo nesiskirs nuo kitų ir neturės šaknų visuomenėje.
Lietuvos partijos yra reikalingos mažai kam. Taip neturėtų būti atstovaujamojoje demokratijoje.
Bet partijoms tai nerūpi. Nes jos žiūri ne į rinkėjus, o rinkimus.
Tėvynės „labui“.