M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Konservatorių likimas - kodėl teisus ir V.Landsbergis, ir A.Kubilius

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) taryba sekmadienį išsiskyrė ypač atvira savikritika, iš karto sukėlusią diskusijų ir žiniasklaidoje, ir socialiniuose tinkluose. Pakartoti latvių ir estų kolegų, taikiusių griežtą diržų veržimo politiką ir vis tiek išrinktų antrai kadencijai, sėkmės konservatoriams nepavyko. Tad jie ėmėsi analizuoti šio reiškinio priežastis iš diametraliai skirtingų požiūrio taškų.

Konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis barė Andrių Kubilių ir jo bendražygius, vardindamas partiją ištikusias nesėkmes, pražiopsotas galimybes ir padarytas klaidas. Jo nuomone, teisingai rūpindamiesi energetikos problemomis ir šalies finansų stabilizavimu, konservatoriai per ketverius metus akivaizdžiai pademonstravo, kad jiems nerūpi socialiniai klausimai, kad jie neturi jautrumo visuomenei rūpimais klausimais. V. Landsbergio teigimu, taip elgdamiesi konservatoriai dalį balsų atidavė Neringos Venckienės „Drąsos keliui“.

TS-LKD padėtį tiek taryboje, tiek savo tekste DELFI apie septynis gundymus konservatizmui taip pat išsamiai analizavo ir artimas A.Kubiliaus bendražygis Mantas Adomėnas. Be kita ko, taryboje jis sakė, kad konservatoriams šie rinkimai buvo sėkmingi, nes konservatoriai yra vienintelė valdžios partija, kuri pasibaigus kadencijai prarado mažiausiai balsų iš visų Lietuvoje egzistuojančių partijų.

Politologas Vladimiras Laučius užstojo A.Kubilių, palaikė M.Adomėną  ir supeikė V.Landsbergį, kuriam, anot apžvalgininko, „ net energetinė Lietuvos nepriklausomybė nublanko prieš violetinius Garliavos mitus ir nuosavą herojaus vaidmenį juose“. Jis atkreipė dėmesį, jog konservatorių partija, lyginant su 1996-2000 laikotarpiu, padarė didelę pažangą ir šiandien pretenduoja būti stipriausia gerai išsilavinusios visuomenės atstove. Nežinau, ar dera lyginti partijos situaciją dabar ir prieš keliolika metų – tarsi atrodo natūralu, kad viena iš didžiausių šalies partijų subrendo ir padarė pažangą drauge su visa valstybe. Kita vertus, per tuos metus ne vienas politinis darinys apskirtai išnyko iš Lietuvos politinio kraštovaizdžio, todėl galbūt konservatoriai to pagiriamojo žodžio ir nusipelno.

Atrodo, kad visi – V.Landsbergis, M.Adomėnas, A.Kubilius ir V.Laučius – turi savų argumentų ir skirtingų motyvų. Kai kurie iš jų verti aptarimo. TS-LKD tikrai stipri, tenka pripažinti – stipriausia politinė jėga, tad ir kartelė jai keliama aukšta. Todėl V.Landsbergio kritika nėra visiškai nepagrįsta.

Nelemta violetinė istorija

V.Landsbergio pastebėjime ir vėlyvame apgailestavime, kad „Drąsos kelias“ atsikando balsų nuo TS-LKD, yra tiesos, bet lieka klausimas, ką konservatoriai ir pats patriarchas galėjo padaryti ir ką padarė, kad ši neskani Garliavos istorija nevirstų Lietuvą skaldančia politine problema.

Jei teisėsauga būtų profesionaliai sureagavusi į šią istoriją ir teismo nutarimai būtų laiku ir tinkamai įvykdyti, Neringos Venckienės pasekėjai nebūtų įsiūbavę šios valtelės iki 5 proc. barjero rinkimuose peržengimo. Tačiau po nevykusio Kedžio bylos tyrimo tolesni įvykiai taip pat klostėsi chaotiškai. Kai Kauno policija vis nesiryžo žengti lemiamo žingsnio, o pirmasis mergaitės paėmimas virto apgailėtinu fiasko, kurio vaizdai apkeliavo visą internetą, Garliavoje ėmė telktis minios, žiniasklaida pasidalijo, tapo aišku, kad greita istorijos kulminacija neįmanoma.

Įvykiams įgavus pagreitį ir blogą šlovę, valdantieji, užuot pareikalavę iš teisėsaugos ryžtingų veiksmų, suprato, kad jų rankos surištos ir, baimindamiesi visuomenės nuomonės, galinčios pakenti jų reitingams, ėmė pūsti į garliavinių dūdelę (dalis konservatorių ar jiems prijaučiančių – Saulius Stoma, Aurelija Stancikienė ir Dalius Stancikas– greičiausiai užuodę geresnes politines perspektyvas netgi perbėgo į kitą pusę).

Seimo pirmininkė Irena Degutienė tuomet leidosi į pseudofilosofinius svarstymus bibline tematika, siūlydama Laimutei Stankūnaitei savo noru atsisakyti vaiko, Neringą Venckienę aistringai palaikė ir pats V.Landsbergis. Jo simpatijos pasiekė apogėjų, kuomet eksperto tonu patriarchas ėmė aiškinti, kad mergaitė neva buvusi apsvaiginta. Kad tokią poziciją užėmė šiaip jau populizmo nevengianti I.Degutienė – tai nestebino, tačiau V.Landsbergis gerokai perlenkė lazdą: konservatorių patriarchui leidžiama daug, bet nereikėtų prašytis frazės „karalius nuogas“. Dabar ir pats V.Landsbergis sulaukia bendražygių priekaištų dėl to, kad kad jis pats prisidėjo prie „Drąsos kelio“ iškilimo.

Taigi užuot žiūrėję į šią problemą valstybiškai ir ryžtingai, konservatoriai leido susiformuoti šiam kontūrų neturinčiam ir į jokius ideologinius rėmus netepančiam politiniam dariniui, kurių įkaitais labai greitai tapo patys. Kaip teisingai pastebėjo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, sulig išrinkimu į Seimą garliavinių protesto akcijos prie Prezidentūros ir kitur baigėsi ir jų ten nesukvietė net teismo sprendimas dėl Andriaus Ūso. Ar galėtų būti geresnis įrodymas, kad rūpestis mergaite tebuvo šalutinis veiksnys.

Socialinis jautrumas – tai populizmas?

V.Landsbergis kaltina konservatorius pernelyg dideliu socialiniu nejautrumu ir susikoncentravimu į didžiuosius projektus, A.Kubilius sako, kad tai dideli ir svarbūs darbai, reikalaujantys daug jėgų ir laiko, o M.Adomėnas socialinį jautrumą mato tik per populizmo prizmę. Kuris iš jų teisus?

M.Adomėnas rašo: „Graudu, tačiau tam tikrai konservatorių elektorato daliai „verslas“, „ekonominė laisvė“ ir „privati iniciatyva“ tebėra įtartinos, net neigiamos sąvokos. Jau nekalbant apie tai, kad orientacija į tokį „jautrumą“, kuris tėra populistinio pataikavimo nesavarankiškumui bei išlaikytinių mentalitetui eufemizmas, neretai tik pagilina problemą, uždaro žmones skurdo rate, suteikia vilčių laukti, kol tavimi „pasirūpins“ kiti – valstybė, Sodra, mokesčių mokėtojai, – užuot keitusis ir ieškojus sprendimo pačiam“.

V.Landsbergio kritika pagrįsta tik iš dalies – jis turėtų pripažinti, kad konservatorių vyriausybė nuveikė nemažai svarbių darbų, suvaldė fiskalinę krizę, rimtai koncentravosi į energetinę nepriklausomybę ir pan. Tai fundamentalūs darbai, ir nesileidžiant į svarstymus, kas galėjo būti padaryta geriau, o kas nepadaryta, akivaizdu, kad praėjusi vyriausybė turėjo gerokai aiškesnę modernesnės ir turtingesnės šalies viziją nei šioji.

Tačiau taip pat reikia pripažinti, kad ji tą savo viziją įgyvendino beatodairiškomis priemonėmis, su niekuo nesiskaitydama, nesivargindama pasakyti švelnesnio žodžio socialiai pažeidžiamoms grupėms ir dažnai kaip giltinė kirsdama per visus, nesukdama sau galvos, ar tai teisinga. Nuėjusiai vyriausybei tikrai galima prikišti socialinio jautrumo stoką.

A.Kubiliaus požiūrį į skurde esančius piliečius, pašalpų gavėjus atspindi ir įvairūs aštrūs A.Kubiliaus, Ingridos Šimonytės pasisakymai, ir tą nuomonę puikiai apibendrina M.Adomėno mintis: „Siūloma į konservatorių kalbėseną įnešti „jautrumo“, tačiau panagrinėjus paaiškėja, kad kaip „jautrumas“ yra suvokiamas žadėjimas pasirūpinti, išspręsti problemas, pakelti atlyginimus ir išmokas, sušelpti, surasti darbą ir t.t. – taigi visas jau gerai pažįstamas populistinių partijų rinkiminis repertuaras, mintantis iš nesavarankiškumo, išlaikytinių mentaliteto ir resentimento, ypač įsivešėjusių ekonomiškai silpnesnėje Lietuvos provincijoje“.

Ketverius metus pašalpų gavėjus vadinus veltėdžiais ir tampius dirbtinai sau pasikėlusias atlyginimus motinas po teismus, per vėlu buvo prieš pat rinkimus dėkoti Lietuvos žmonėms už tai, kad kartu susitelkę išgyveno krizę. Akivaizdu, kad konservatoriai neturėjo koncepcijos, kaip pritraukti provincijos elektoratą: regionuose jie iš viso veik nevykdė rinkiminės kampanijos, perleisdami iniciatyvą socdemams ir Darbo partijai.

Nuėjusi vyriausybė didžiuojasi, kad jai pavyko sutelkti turtingą, išsilavinusį ir jaunesnį miesto elektoratą, bet lygiai taip pat akivaizdu, kad ji visiškai neturi vizijos, ką daryti su likusia Lietuva – skurdžia, neišsilavinusia, neretai – prasigėrusia ir bedarbe, besiverčiančia iš kontrabandos. Ši stačiokiška ir nepatogi minia neima domėn modernių, konservatorių istorijoje geriausių reklamos kampanijų, nes tiesiog neturi prieigos prie interneto. Ar tikrai vienintelis problemos sprendimo būdas – pažadėti jiems tai, ką jie nori girdėti?

Negerai, kad į socialinio teisingumo paieškas žvelgiama kaip į populizmą ir stipriausia partija nenori išmėžti šių Augėjaus arklidžių – neturi idėjų, kai mažinti socialinę atskirtį ir nedarbą, kaip pažaboti emigraciją. Suprantama, kad vykdyti didžiulius projektus, tokius kaip atominės statyba, yra kur kas įdomiau ir patraukliau, nei sukti galvą, ką daryti su ištuštėjusiais regionais, emigrantų paliktais vaikais. Emigracijos srautai nemažėja, nyksta ištisi miesteliai, byra šeimos, kuriomis konservatoriai taip mėgo pabrėžti besirūpiną.

Nevykdant struktūrinių reformų ir nemažinant socialinės atskirties, nepavyks kilstelėti šalies į aukštesnį lygį. Jei TS-LKD ir toliau turės ambicijų stovėti už valstybės vairo, jai teks prisiimti atsakomybę ir už skurdžią provinciją – kad ir kaip tai neatitiktų konservatorių ideologijos. Deja, Lietuva kartais per maža ir pernelyg neturtinga gryniesiems žanrams – ar tai būtų žiniasklaida, ekonomika, ar politika.