Mindaugas Jurkynas. Metai po karo pradžios: kas (neeilinio) Rusijos piliečio mintyse?

Praėjo metai po Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą. Daugmaž žinome atsakymą, kodėl diktatorius jį pradėjo. Jis, pasak žiniasklaidos šaltinių, tarėsi su... Ivanu Rūsčiuoju, Petru Pirmuoju ir Jekaterina Didžiąja. Tai atskleidžia paprasčiausią imperializmą, kuris švietė per visas siūles. Vladimirui Putinui tapus Rusijos prezidentu, SSRS himno melodijos grąžinimas, Gegužės 9-osios pavertimas pagrindine švente, sovietinių simbolių demonstravimas 2014 m. Sočio Olimpinių žaidynių ceremonijose kaip lakmuso popierėlis rodė senai-naują Rusijos identiteto kūrimą. Jis rėmėsi geopolitine Sovietų Sąjungos idėja, ją sukergdamas su kontroliuojamos stačiatikių bažnyčios įtaka. Visa kita buvo technikos, t. y. priemonių reikalas kontroliuojant ir formuojant visuomenę.

Rusijos nuomonių tyrimo centro duomenimis, karą palaiko apie 70 proc. Rusijos visuomenės ir tas skaičius mažai kinta praėjus metams. Nuomonių apklausos diktatūrose yra sunkiai patikimos. Paramos karui priežastys gali būti įvairios: baimė išsakyti savo nuomonę, prisitaikymas prie spaudimo, nacionalistinis šovinizmas ar tiesiog fašizmas eilinių Rusijos piliečių mintyse.

Nesu patyręs Rusijos politikos ekspertas, nes neatlieku su Rusija susijusių tyrimų, ten nebuvau nuo 2012 m. ir tik kai kuriose mano paskaitose universitete kalbama apie Rusijos tapatybę. Mes matome Rusijos visuomenės pasyvumą ir kone autistinį užsidarymą nuo Rusijos keliamų karo žiaurumų. „Tai ne mes“ pradėjome karą, siuntėme karius į Krymą, sukčiavome su dopingu, numušėme Malaizijos avialinijų lėktuvą ir t. t. Visa tai – tik kolektyvinių Vakarų fake news.

Toks nusistatymas nėra vien tik Rusijos propagandos pasakojimas. Jis daug gilesnis. Apie tai leidžia spręsti prieš metus vykęs susirašinėjimas su mokslininku iš Rusijos. Su juo teko susidurti akademiniame renginyje prieš daugelį metų ir panūdau paklausti jo vertinimų apie Rusijos politiką. Tikėjausi moksliškai grįstos ir kritiškai pasvertos analizės. Remdamasis etikos nuostatais, nedarau nuorodų, galinčių atskleisti šį asmenį. Tarsi interviu su juo(ja) leistų pažvelgti, kas galimai yra Rusijos profesoriaus(-ės), o gal ir didžiumos išsilavinusio elito, mintyse – perspėjimas silpnų nervų skaitytojams.

Dar 2022 m. sausio mėnesį, jo(s) nuomone, NATO šalių teiginiai apie agresyvius Maskvos planus tėra informacinio-hibridinio karo prieš Rusiją dalis, siekiant pateisinti JAV / NATO karinę paramą Ukrainai, legitimizuoti Ukrainos karinį pasirengimą Donbase, daugybę paliaubų pažeidimų iš ukrainiečių pusės, spausti Kremlių teisintis dėl to, ko jis nepadarė, ir nustatyti palankią darbotvarkę Vakarams, siekiantiems derėtis su Rusija tarptautiniuose formatuose. Rusijos mokslininko(-ės) teigimu, Rusijos kariuomenės sutelkimas prie Ukrainos sienos ir ruošimas greitai pulti yra fake news, nes Vakarai kelis kartus nukėlė Rusijos puolimo datą; Zelenskio motyvai yra aiškūs – jam reikia įvairios Vakarų paramos, pateisinant Minsko susitarimų nesilaikymą ir „besitęsiančią Rusijos agresiją“. Pašnekovas(-ė) klausia, ar tikrai Ukraina nori pradėti karinį konfliktą su Rusija ir nenori stabilizuoti situacijos Donbase siekiant sukurti Maskvos siūlomą Europos saugumo sistemą, nes antraip Vakarai nesupranta, kad tai yra kelias į niekur.

V. Putinui pripažinus apsišaukėliškas Donecko ir Luhansko respublikas, likus dienai iki karo, kolega rašė, jog tai buvo padaryta, nes V. Putinas nenori didelio masto karo su Ukraina ir siekia nutraukti Kijevo puldinėjimus Donbase – Rusijos taikdariai bus nusiųsti į pripažintas respublikas, kad sustabdytų kovos veiksmus kaip Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Svarbiausia, kad buvo sustabdytas didelio masto karas su Ukraina ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių – o jį norėjo išprovokuoti JAV. Kadangi Ukraina sulaužė Minsko susitarimus, tai nėra reikalo Rusijai jų laikytis. Niekas nebijo sankcijų Rusijai, nes mes esame prie jų pripratę ir jos netgi buvo naudingos kai kuriems Rusijos sektoriams. Palaukime, kol pasaulis prisitaikys prie naujos realybės. Gyventi įtemptuose tarptautiniuose santykiuose nėra malonu, bet nieko katastrofiško neįvyko.

Prasidėjus karui, aiškinimas buvo toks. Tai tik specialioji karinė operacija, skirta Donecko ir Luhansko, kurių 70 proc. yra okupavusi Ukrainos kariuomenė, išlaisvinimui. Sukurti humanitariniai koridoriai leidžia taikiai išvykti Ukrainos kariuomenei Donbase, ir gaila, jei jie priešintųsi – bereikalingas gyvybių praradimas. Žiniasklaidos pranešimai apie Rusijos kariuomenės atakas prieš civilinius objektus yra netikros žinios (kaip ir Rusijos kariuomenės žiaurumai Bučoje), nes Rusijos kariuomenė taikosi tik į karinius objektus. Profesoriaus(-ės) pasakymas, kad Donecko ir Luhansko pripažinimas buvo skirtas didelio karo prevencijai, neapėmė ribotos „priverstinės taikos įvedimo operacijos“. Dauguma rusų remia „išprotėjusį diktatorių“ ir, kai bus susigrąžintas Mariupolio jūrų uostas ir kita pramoninė infrastruktūra, Donbasas nebus ekonominis balastas. Juk „išprotėjęs diktatorius“ pakankamai racionalus.

Esu įsitikinęs(-usi), rašė kolega, kad po ribotos karinės operacijos visa situacija stabilizuosis ir mes turėtume priprasti prie „naujo normalumo“. Tikiuosi, mintija kolega, kad karas baigsis, kai Doneckas ir Luhanskas bus atkurti 2014 m. gegužės mėnesio sienomis. Rusijos atakos ne tik Donbase yra nepatikrinta informacija. Rusijos kariniai veiksmai užtikrina jos saugumą ir geopolitinius tikslus, kaip tai darė JAV, pakeisdama nepatinkančius režimus ar NATO remiamą Kosovo atskyrimą. Rusijos atvejis panašus į Izraelio, kuris, nelegaliai okupavęs Palestinos ir Sirijos teritorijas ir vykdo karines atakas už Izraelio sienų – to nekritikuoja demokratiniai Vakarai. Neginu V. Putino, nes pritariu politinėms, bet ne karinėms priemonėms, bet matau jo logiką, kur tarptautiniuose santykiuose dažnai remiamasi kariniais veiksmais savo tikslams pasiekti.

Mokslininkui(-ei) buvo netikėta, kad V. Putinas ėjo toliau nei Donbasas, bet atrodė nepanašu, kad jis norėtų okupuoti Ukrainą. Galbūt jo strateginis tikslas yra ne tik pašalinti rusofobišką režimą, bet ir sunaikinti Ukrainos karinį potencialą ir sutrukdyti NATO įkurdinti atakuojančias Rusiją sistemas Ukrainos teritorijoje bei užkirsti kelią Ukrainos narystei NATO. V. Putinas pasiūlė Ukrainai neutralumą 2021 m., bet JAV ir NATO nepritarė, tai jis pasielgė savaip. Visa tai yra labai liūdna, bet būtų pernelyg paprasta kaltinti vien V. Putiną. Tokie dalykai nutinka, kai ignoruojamas kitų tarptautinių veikėjų saugumas. Kolega ketina protestuoti prieš visus karus pasaulyje – Ukrainoje, Afganistane, Sirijoje, Jemene, Libijoje, Palestinoje, Malyje ir t. t., – nes yra už taiką ir konfliktų sprendimą politinėmis priemonėmis, remiantis tarptautine teise ir derybomis.

Praėjus metams nuo karo pradžios, kolega atsakė, kad greito Ukrainos konflikto sprendimo viltys nepasiteisino ir jis tęsis daugiau nei metus. Gaila, kad Vakarai stumia Ukrainą tęsti karą ir nenori tikrų derybų. Šiuo metu abi šalys nenori nusileisti, o karo rezultatas bus nulemtas per ateinančius kelis mėnesius. Mokslininkas(-ė) pataria Ukrainos vyriausybei nedelsiant atsistatydinti, pasitraukti iš šalies ir atpirkti savo nuodėmes. Savo ruožtu, Rusijos vyriausybei jis(ji) pataria ne atsistatydinti, bet reguliariai lankyti bažnyčią ir atgailauti už nuodėmes pradėjus prastai paruoštą karą.

Šis susirašinėjimas sunkus morališkai ir palieka neatsakytų klausimų. Ar žmogus taip tikrai vertino situaciją, nes tuo tiki, ar yra Kremliaus paramos sistemos dalis, ar bijojo susirašinėjimo atskleidimo, ar tiesiog tai groteskas? Pasiūlymas naudoti „Signal“ ar „Blackberry Messenger Enterprise“ susirašinėjimo programėles liko šauksmu tyruose. Vieno kolegos nuomonės aptarimas nėra pakankamas toli siekiančioms išvadoms daryti, tačiau net mokslininko(-ės), gyvenančio(-s) Vakaruose, ir tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose spausdinančio(-s) rimtus straipsnius tokia nuomonė pakankamai rodo, jog imperinio mąstymo apstu ir tarp neeilinių piliečių Rusijoje.