Mindaugas Jurkynas. Partijų lyderių vangumas: partijų sąrašai, premjerai ir prezidentai

Prieš 2024 m. Seimo rinkimus netrūksta pirštų badymo į partijas ir jų pirmininkus. Nepaliauja klausimai, kas ves partiją sąraše, ar ir kodėl laimėjusios partijos pirmininkas bus kandidatu į premjerus ir pan. Pastarųjų dvejų Seimo rinkimų laimėtojus 2016 m. ir 2020 m. parlamentan vedė ne partijos pirmininkas.

Šiaip, žiūrint į 1992–2020 m., partijų pirmininkai drąsiausi buvo vesdami partijas į rinkimus. Iš 45 partijų ir koalicijų sąrašų partijų pirmininkai vedė 32, kas sudaro 71,1 procento. Bet tame pačiame laikotarpyje partijų lyderių analizė rodo, jog Iš 14 vyriausybių tik 50 proc. ministrų pirmininkų buvo partijų lyderiai. Partijos lyderio, tampančio premjeru, tradicija 1993 m. prasidėjo su Adolfu Šleževičiumi iš LDDP. 6 asmenys, tapę premjerais, nebuvo partijų pirmininkai. Iš jų 3 premjerai – Laurynas Stankevičius (LDDP), Rolandas Paksas (TS-LKD) bei Gediminas Kirkilas (LSDP) – nebuvo partijų pirmininkais, kai jų partiečiai atsistatydino iš Ministro Pirmininko pozicijos. Net laimėjus rinkimus, 4 politikai nebuvo partijos vedliais: Bronislovas Lubys (LDDP vyriausybė) 1992–1993 m., Gediminas Vagnorius (TS-LKD) 1996–1999 m., Saulius Skvernelis (LVŽS) 2016–2020 m. ir Ingrida Šimonytė (TS-LKD) 2020–2024 m.

Tarp vidinių ir šiek tiek persidengiančių priežasčių galima išskirti partijos lyderių asmeninį nenorą ir jų administracinės patirties stoką. Kai kuriems partijų pirmininkams grynoji politika patiko labiau nei vykdomoji ir jie asmeniškai nepuoselėjo premjerinių politinių ambicijų, tokioje pozicijoje nematydami savęs.

Interviu duomenys praskleidė, kodėl partijų pirmininkai buvo vangūs siekiant premjero posto. Šias priežastis galima padalyti į vidines ir išorines. Tarp vidinių ir šiek tiek persidengiančių priežasčių galima išskirti partijos lyderių asmeninį nenorą ir jų administracinės patirties stoką. Kai kuriems partijų pirmininkams grynoji politika patiko labiau nei vykdomoji ir jie asmeniškai nepuoselėjo premjerinių politinių ambicijų, tokioje pozicijoje nematydami savęs: Česlovas Juršėnas (LDDP) 1996 m., Vytautas Landsbergis (TS-LKD) 1999 m. ir Gabrielius Landsbergis (TS-LKD) 2020 m. bei Ramūnas Karbauskis (LVŽS) 2016 m. Administracinės patirties stoka būdinga Vytauto Landsbergio (TS-LKD) 1999 m., Viktoro Uspaskicho (Darbo partija) 2004 m. ir Gabrieliaus Landsbergio (TS-LKD) 2020 m. atvejais. Išorinės sąlygos siejasi su laikinomis (nepriklausomo) premjero pareigomis (Bronislovas Lubys (LDDP) 1992 m.) bei koaliciniais nesutarimais (Gediminas Kirkilas vietoj Algirdo Brazausko tęstinumo 2006 m.).

Ankstesnėje analizėje apie prezidento rinkimus nuo 1993 m. partijų, patekusių parlamentan, kandidatai retai buvo kandidatais į prezidentus. Tarp 61 prezidentinio kandidato 35 buvo iškelti partijų, bet tik 18 buvo partijų pirmininkai. Iš 45 partijų, suformavusių frakcijas Seime, prieš Prezidento rinkimus tik 9 partijos (20 proc.) iškėlė partijų lyderius. Centro-kairiosios partijos buvo ambicingesnės. Tarp 13 centro-kairiųjų partijų valdžioje 10 iškėlė kandidatus, tarp jų 4 partijų pirmininkus, kaip kandidatus į prezidentus. Savo ruožtu, iš 10 valdančiųjų centro-dešiniųjų partijų 3 kėlė kandidatus ir tik vieną partijos pirmininką. Būdamos opozicijoje, 7 iš 11 kairiųjų partijų ir 2 iš 12 dešiniųjų dalyvavo Prezidento rinkimuose su savo kandidatais.

Prezidentinės ambicijos stokos priežastis taipogi galima padalyti į dvi grupes. Pirmoji yra teisinės sąlygos, o antroji – asmeninės priežastys. Neįmanoma įlįsti į politiko galvą, tačiau asmenines priežastis galima suskirstyti į tris pogrupius. 11 iš 45 partijų, buvusių parlamente, konstituciniai reikalavimai užkirto kelią kelti kandidatus. 5 atvejais partijų lyderiai buvo per jauni tapti kandidatais: Liberalų sąjūdis (2009 m., 2014 m.), LSDP bei Tvarka ir teisingumas 2019 m. bei Laisvės partija 2024 m. Kitais penkiais atvejais Konstitucija draudė dalyvauti rinkimuose partijos pirmininkui negimus Lietuvoje (Darbo partija 2004 m., 2009 m.) ir po apkaltos (Tvarka ir teisingumas 2004 m., 2009 m., 2014 m.). Tautos prisikėlimo partijos vedlys Arūnas Valinskas nesurinko 20 tūkst. parašų.

Iš 45 partijų Seime 25 partijų lyderiai nenorėjo eiti į prezidentus. Asmeninės ir šeimyninės priežastys buvo svarbios 8 atvejais: LSDP 1993 m., 1997 m., 2002 m.), Naujosios sąjungos (2004 m.), Drąsos kelio (2014 m.), LVŽS (2019 m., 2024 m.) ir Demokratų sąjungos (2024 m.).

Kai kalbėsime apie Seimo ir Prezidento rinkimus bei partijos pirmininkų politinę drąsą, prisiminkime, kiek tai sutampa su Lietuvos politine tradicija. Mažiau reiks stebėtis ar net pamokslauti.

Partijos lyderio ar partijos nepopuliarumas prieš rinkimus buvo svarbus 6 atvejais, kai partijų lyderiai nedalyvavo rinkimuose: LKDP (1993 m.), Centro sąjungos (1993 m., 1997 m.), TS-LKD (1993 m., 2002 m., 2004 m.). Aiškus rinkimų favoritas vedė link susilaikymo Liberalų ir centro sąjungą (2004 m.), TS-LKD (2009 m., 2014 m.), Liberalų sąjūdį (2019 m., 2024 m.) bei LSDP (2024 m.). Kitais 6 atvejais Prezidento postas buvo mažiau viliojantis nei kita veikla: premjero postas tenkino LSDP (2004 m. ir 2014 m.), TS-LKD (2009 m.), Seimo Pirmininko pozicija paviliojo Darbo partiją 2014 m., Liberalų sąjūdį – 2024 m., o ministro – LKDP 1997 m. Politinis bendradarbiavimas su konservatoriais buvo papildomi motyvai nekelti LKDP lyderio 1993 m. ir 1997 m. Todėl, kai kalbėsime apie Seimo ir Prezidento rinkimus bei partijos pirmininkų politinę drąsą, prisiminkime, kiek tai sutampa su Lietuvos politine tradicija. Mažiau reiks stebėtis ar net pamokslauti.