Leidykla „Briedis“ pristato garsių istorikų dr. Jurijaus Felštinskio (JAV) ir prof. dr. Michailo Stančevo (Ukraina) veikalą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“.
„Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ – tai Jurijaus Felštinskio ir Michailo Stančevo bandymas atskleisti imperinius Rusijos užmojus ir paaiškinti konflikto su Ukraina priežastis. Bendraautoriai drąsiai vadina Putiną rusų Hitleriu, peržengusiu Rubikoną dar 2014 m. kovą. Būtent po Krymo okupacijos ir buvo parašyta ši knyga, netrukus tapusi bestseleriu ir iki šiol nepraradusi savo aktualumo.
Vedžiodami skaitytojus po Ukrainos istoriją nuo senovės iki šių dienų, autoriai daugiausia dėmesio skiria Ukrainos nepriklausomybės laikotarpiui, žlugus Sovietų Sąjungai. Išsamiai aptariami nepriklausomos Ukrainos prezidentų Leonido Kravčuko, Leonido Kučmos, Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikai. Analizuojamos rezonansinės žmogžudystės ir pasikėsinimai, palikę gilų pėdsaką Ukrainos politinėje istorijoje, pavyzdžiui, žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymas ir bandymas nunuodyti V. Juščenką.
Knygoje pasakojama apie Ukrainos integracijos į Europą problemas, Rusijos pasipriešinimą Ukrainos ketinimams stoti į Europos Sąjungą ir tapti NATO nare, ekonominį ir dujų šantažą, kurį Rusija taiko Ukrainai ir visai Europai, Rusijos bandymus iš Ukrainos sukurti placdarmą tolesniems žygiams į Rytų Europos valstybes, pasitelkus Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos metodus bei taktiką. Nors blogio imperija SSRS išnyko iš žemėlapio, bet imperinė sąmonė Rusijoje išliko.
Bendraautorių teigimu, besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas yra didelio – Trečiojo pasaulinio – karo preliudija. Dar 2015 m. autoriai spaudoje prognozavo, kad Rusijos invazija yra tik šešerių metų rusų kariuomenės pasirengimo klausimas ir įvyks 2021 m. (tiesa, invaziją šiek tiek nutolino nenumatyta koronaviruso pandemija). Tad sunku nesutikti su šių autorių argumentais: „Rusija yra didelė degalinė ir dujų saugykla. Jei perkama rusiška nafta ir dujos, Rusija turi pinigų. Jei jos neperka, perka ne iš Rusijos arba perka už mažesnę kainą, Rusija neturi pinigų. Tai banali tiesa. Būtent tai įrodo visa Rusijos dujų karo prieš Ukrainą istorija.“
Nors knyga parašyta 2015 m., pastaruoju metu ją perleidžiant įvairiomis kalbomis, J. Felštinskis teigia, kad nekeistų joje nė vieno žodžio, nes jau tada buvo akivaizdu, kas nutiks ateityje. Visgi, rengiant knygą lietuvių kalba, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo nauja Rusijos invazija, tad autoriams teko papildyti šį leidimą naujais skyriais ir informacija.
Šią knygą rekomenduojama perskaityti tiems, kurie nori sužinoti nerašytas politinių žaidimų taisykles, tikrąsias hibridinio karo priežastis ir galimas pasekmes ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai pasaulio bendruomenei.
Knygos pratarmėje J. Felštinskis rašo: „Neįmanoma neužsiminti apie vieną žmogų, kuris visai nesąmoningai tapo laisvos Ukrainos ir pasipriešinimo Putinui simboliu. Tai – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kad ir kas dabar nutiktų, jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, kuris gynė savo šalies nepriklausomybę nuo beprotiško tirono, naikinusio viską savo kelyje. Zelenskis jau laimėjo šią kovą, nes Putino karas yra pralaimėtas. Tiesiog Putinas to dar nežino.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pradėti karą visai paprasta, bet nėra nieko sunkiau nei jį užbaigti. Absoliučiai visi sukelti karai buvo sumanyti kaip pergalingi žaibo karai, tačiau kone visi jie virsdavo ilgais poziciniais karais, kartais pasibaigiančiais kitos pusės pergale. Šiuo požiūriu 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą nebuvo išimtis: jis netapo žaibo karu. Belieka sulaukti jo pabaigos ir pamatyti nugalėtoją.
Istorijoje retai pasitaiko analogijų. Visgi šį karą nejučiomis kyla mintis palyginti su 1853–1856 m. Krymo karu. Ir dėl pavadinimo, ir dėl to, kad Rusija jį pralaimėjo. Neišlaikęs tokio pralaimėjimo, skubiai pasimirė Rusijos imperatorius Nikolajus I. Netgi yra versija, kad jo mirtis buvo savižudybė. Jį pakeitęs Aleksandras II iš šalį užgriuvusios katastrofos padarė tam tikras išvadas ir įvykdė kai kurias vidaus reformas, įskaitant 1861 m. baudžiavos panaikinimą.
Dar vienas karas, pasibaigęs pralaimėjimu, – 1904–1905 m. Rusijos karas su Japonija. Būtent šis karas paskatino 1905–1907 m. šalyje kilusią revoliuciją, ministro pirmininko Sergejaus Vitės politines reformas, pirmojo Rusijos parlamento – Dūmos – suformavimą ir Piotro Stolypino agrarines reformas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą žlugo carinė Rusijos imperija, o po Afganistano karo – Sovietų Sąjunga. Ar galime tikėtis, kad Putinas, jo vyriausybė, jo sukurtas režimas ir dabartinė Rusijos Federacija žlugs dėl pradėto karo Ukrainoje?
Taip, galime. Ir štai kodėl.
Žmonija jau anksčiau susidurdavo su pavojais, kuriuos kėlė tam tikros asmenų grupės, net ištisos tautos, siekiančios užvaldyti visą likusį pasaulį. Akivaizdūs to pavyzdžiai: pasaulinės komunistinės revoliucijos teorija, skelbianti senojo pasaulio sunaikinimą (iš pradžių) ir naujojo pasaulio sukūrimą (vėliau), Hitlerio „naujoji tvarka“, skelbianti „gyvybinės erdvės“ užgrobimą, tam tikrų tautų fizinį išnaikinimą ir naują žemyninę imperiją, kurią valdys Didžioji Vokietija ir „didi vokiečių tauta“. Dabar atsirado Rusijos Federacija su „rusų pasaulio“, „rusiško geno“ koncepcija, negalinti egzistuoti be Rusijai „gyvybiškai svarbios“ erdvės – Ukrainos bei kitų kraštų, 1991 m. atsiskyrusių nuo SSRS arba 1918 m. nuo Rusijos imperijos. Ką konkrečiai Putinas skelbia ir kieno vardu jis veikia?
Pasaulio bendruomenė nesuprato Rusijos naujojo režimo prigimties, lygiai kaip 1918 m. nesuprato bolševikinės Rusijos ar 1932 m. nacistinės Vokietijos planų bei ketinimų. Reiškinys, kai pasaulio branduolinė galybė valdoma ne politinės partijos, ne monarcho ar diktatoriaus, o vyriausybę sudarančios saugumiečių institucijos, buvo lig šiol neregėtas. Neįmanoma suprasti, ko siekia, kokius planus puoselėja žmonės, atėję į valdžią paslaptingoje Rusijoje. Šalyje nebuvo jokio ideologinio komponento, o tai glumino. Priešingai, klestėjo korupcija ir grobstymas. Tačiau nei rusiška korupcija, nei grobstymas nekėlė strateginės grėsmės Vakarų demokratijoms. Buvo vilties, kad su žmonėmis, kuriems rūpi dideli pinigai, visada bus galima susitarti, blogiausiu atveju – sumokėti už taiką.
2017 m. gruodį Rusijos valstybės saugumas šventė savo šimtmetį. Tikriausiai tai sutapimas, bet būtent tada Trečiojo pasaulinio karo grėsmė tapo reali. 2015 m. išleidau knygą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“, kurios bendraautoris yra Charkivo istorikas Michailas Stančevas. Joje aprašyta viskas, kas iš tiesų įvyko 2022 m. vasario 24 d., t. y. prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas.
Ateities istorikai dar rašys, kad Trečiąjį pasaulinį karą lėmė šios prielaidos.
Nors 1991 m. žlugo sovietų valdžia ir imperija, 1917 m. gruodį sukurtos valstybės saugumo tarnybos išliko nepakitusios. Dešimtys tūkstančių KGB pareigūnų toliau ėjo savo pareigas, niekas nebuvo nuteistas ir nubaustas už nusikaltimus prieš Rusijos (Sovietų Sąjungos) piliečius ir likusią žmoniją.
Blogio imperija išnyko iš žemėlapio, tačiau imperinė sąmonė Rusijoje išliko. Rusija, buvusi carinė, o paskui sovietinė imperija, po 1991 m. ir toliau save įsivaizdavo kaip imperiją. Maskva patiria didžiulį psichologinį kompleksą, kad naujojoje Rusijos Federacijoje praktiškai neliko Kremliui pavaldžių tautų. Čečėnų bandymas atsiskirti nuo Rusijos Federacijos buvo žiauriai numalšintas. Visiems Rusijos Federacijos sudėtyje esantiems autonominiams vienetams siekta aiškiai parodyti, kad Rusija (kaip SSRS paveldėtoja) daugiau neketina prarasti teritorijų.
Iki 2022 m. Rusijoje susiformavo absoliučiai fašistinė valstybė ir fašistinė ideologija, tik vadinama „rusų pasauliu“. Pasirodo, šį „rusų pasaulį“ ištisus dešimtmečius „engė nusikaltėliški Vakarai“, bet dabar lyderio Vladimiro Putino dėka atsirado galimybė „pakilti nuo kelių“ ir paskelbti savo gana ambicingus planus: panaikinti „istorinę neteisybę“ ir ištaisyti „geopolitinę katastrofą“ – SSRS žlugimą. Rusijos valdžia, kuriai atstovauja Putinas, Patruševas ir daugybė kitų, pareikalavo, kad šalys, įstojusios į NATO po 1991 m., būtų pašalintos iš aljanso, pareiškė, kad nepripažįsta valstybės sienų, susiformavusių Europoje po 1991 metų. Net ir tų sienų, kurios Europoje atsirado po 1918 m., kai žlugo Rusijos imperija. Be buvusių sovietinių respublikų, pats tikriausias pavojus iškilo Suomijai ir Lenkijai.
Pačioje Rusijoje neliko jėgos, kuri galėtų pasipriešinti Trečiojo pasaulinio karo grėsmei. Politinės partijos Rusijoje jau seniai nebepretenduoja į valdžią, jų atstovai tik leidžia laiką Dūmoje, kad paprastiems piliečiams būtų sudaryta valdžios teisėtumo regimybė. Dūma, jau ilgą laiką prifarširuota žmonių iš saugumo tarnybų, tapo paklusniu iš Kremliaus nuleidžiamų dekretų patvirtinimo įrankiu. Spaudos ir žodžio laisvė griežtai kontroliuojama valstybės. Rinkimai uzurpuoti. Putinas pasiskelbė prezidentu iki 2036 m. ir atitinkamai pakeitė Konstituciją. Opozicija sutriuškinta. Valstybę valdo saugumas. Tai korporacija, kuriai vadovauja dešimtys ir šimtai KGB / FSB pareigūnų, tokių kaip Putinas. Prireikus jis bus pakeistas, bet vidaus ir užsienio politikos kursas liks tas pats. Vis dėlto valstybės sienos liko atviros, o tai mažino piliečių nepasitenkinimą. Nesutinkantieji su režimu išvyko iš šalies savanoriškai arba verčiami aplinkybių.
2000 m. visą valdžią Rusijoje (kartu su jos žemės gelmių turtais, finansais ir kariniu pramoniniu kompleksu) užgrobęs saugumas perėmė ir kariuomenės kontrolę. Pirmą kartą pasaulinėje istorijoje branduolinės valstybės kariuomenė ėmė paklusti saugumiečių įsakymams. Jų žinion perėjo ir didžiuliai žmogiškieji ištekliai, reikalingi nesuskaičiuojamai kariuomenei mobilizuoti.
Iki 2022 m. vasario Rusijos Federacija iš esmės buvo baigusi savo kariuomenės perginklavimo programą ir ją modernizavo. Naujoji ginkluotė, ypač pertvarkytos „kosminės pajėgos“ (vietoj pasenusių „oro pajėgų“), turėjo priversti NATO „išgirsti Rusijos balsą“, sutikti su visais Kremliaus reikalavimais visiškai pasiduoti, „perleisti“ Rusijos Federacijos žinion visas valstybes, kurios, Putino nuomone, priklauso rusų įtakos sferai. Vakarams nekreipiant dėmesio į vis dažnesnius ir agresyvesnius Maskvos žodinius grasinimus, taip pat į Rusijos kariuomenės telkimą Baltarusijoje ir palei Rusijos bei Ukrainos sieną, vasario 24 d. prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą iš Rusijos ir Baltarusijos teritorijų.
Pradėdamas šį karą, Putinas siekė kelių tikslų. Pirmiausia, remdamasis savo „istoriniame“ antiukrainietiškame straipsnyje išdėstytomis tezėmis, jis siekė sunaikinti Ukrainos valstybę, užgrobti jos teritoriją, Kyjive arba Charkive pasodinti prorusišką marionetinę vyriausybę, kurios vardu vėliau planavo valdyti okupuotą Ukrainą, galiausiai inkorporuodamas į Rusijos Federaciją. Būtent taip Stalinas pasielgė su valstybėmis ir teritorijomis, okupuotomis 1939–1940 m., remiantis Molotovo–Ribbentropo paktu, pasirašytu tarp SSRS ir hitlerinės Vokietijos. Priartėjęs prie Padniestrės ir netrukus ten pradėjęs karinius veiksmus, panašius į tuos, kurie vyko Ukrainoje, Putinas planavo greitai užvaldyti visą Moldovą – paskutinę (po Baltarusijos ir Ukrainos) Rytų Europos šalį, nespėjusią įstoti į NATO.
Šiame etape Putinas nesitikėjo sulaukti rimto pasipriešinimo, nes JAV prezidentas Joe Bidenas po Rusijos invazijos į Ukrainą greitai suskubo pareikšti, kad Vakarai neketina kovoti dėl teritorijų, nepriklausančių NATO. Taigi Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos likimas buvo nulemtas.
Tačiau tuo pat metu į „rizikos zoną“ pateko dar dvi su Rusija besiribojančios valstybės – Švedija ir Suomija, apie kurias beprasidedančio Trečiojo pasaulinio karo įkarštyje visi buvo pamiršę. Suomija iki 1918 m. priklausė Rusijos imperijai, vėliau 1939–1940 m. ją užpuolė Stalinas ir per karą suomiai neteko dalies savo teritorijos. Pajutusios Rusijos invazijos grėsmę, abi Šiaurės šalys pareiškė norą nedelsiant įstoti į NATO. Šis jų noras, nepaisant Rusijos nepasitenkinimo, buvo patenkintas (ir dabar biurokratiškai baigiamas derinti).
Iki 2022 m. Putinas ir jo aplinka Rusijoje sukūrė visiškai stabilų režimą, kuriam niekas nekėlė grėsmės. Putinas iš tiesų galėtų valdyti iki 2036 m. (jei leistų sveikata). Iki 2036 m. jis taptų ilgiausiai viešpatavusiu Rusijos valdovu, pralenkęs Staliną ir Jekateriną Didžiąją. Bet tam reikėjo atsisakyti planų kurti naują imperiją ant subyrėjusios Sovietų Sąjungos griuvėsių. Vis dėlto Putino planai pirmiausia buvo susiję su teritoriniais laimėjimais, net rizikuojant savo paties gyvybe, režimo ir valstybės egzistavimu.
Dabar aišku, kad Putinas 2036-ųjų nesulauks. Tačiau tai nereiškia, kad būsimasis įpėdinis netęs savo pirmtako politikos. Nuo 2000 m. pirmąjį Putinui artimą ratą sudarė jo paties kopijos, pasirengusios tęsti saugumiečių korporacijos pasaulio užvaldymo politiką, trokštančios įeiti į istoriją kaip asmenybės, nepabūgusios pradėti termobranduolinio karo su Vakarais.
Visiškai aišku, kad, neišformavus FST, neįvedus draudimo jai atgimti kuriuo nors nauju pavadinimu, Rusijos politinio kurso pakeisti nepavyks.
Svarbiu pokyčiu pasaulinėje politikoje reikėtų įvardyti 2022 m. kovo 1 d. Baltarusijos nebranduolinio statuso atsisakymą. Su Rusijos vadovybės palaiminimu Baltarusijos diktatorius Lukašenka parengė dirvą iš Rusijos gauti branduolinių ginklų, kad galėtų smogti dviem kaimyninėms valstybėms, kurias jis jau įvardijo: Lenkijai ir Lietuvai. Remiantis Putino planu, jei po invazijos į Ukrainą ši nepasiduos ir „Rusija nebus išgirsta“, jis išplės frontą iki Rumunijos sienų, pradėdamas „hibridinį termobranduolinį karą“ iš „nepriklausomos“ Baltarusijos teritorijos arba okupuoto Ukrainos Donbaso teritorijos, tikėdamasis, kad Vakarų atsakomieji smūgiai bus suduoti Baltarusijai arba Donbasui (Ukrainai). Jis viliasi, kad po pirmųjų termobranduolinių smūgių NATO kapituliuos prieš Rusiją, nes nerizikuos dar labiau pakelti pasaulinio karo tikimybės kartelę.
Papildoma teorinė grėsmė, galinti destabilizuoti Europą, yra karo sukelta pabėgėlių krizė ir dirbtinio bado Afrikoje sukėlimas, grobiant, naikinant, blokuojant Juodąja jūra gabenamus Afrikai skirtus ukrainietiškus grūdus. Remiantis Patruševo planu, kurį jis 2022 m. balandžio 26 d. išsakė ilgame interviu laikraščiui „Rossijskaja gazeta“, dėl bado į Europą bėgs milijonai afrikiečių ir Europos žemynas bus visiškai destabilizuotas.
Tuo metu iš abiejų pusių žūsta dešimtys tūkstančių žmonių, nors Putinui, kaip ir Patruševui, skaičiai nerūpi. Kuo daugiau žus, tuo Rusijai didingesnis bus pats karas ir pergalė šiame kare (kaip tikisi Putinas). Tačiau Rusijos „sėkmių“ sąrašas pasibaigė vasario 24 d. pradėtu karu. Visų Putino politikos tolesnių rezultatų kitaip nei nenusisekusiais nepavadinsi. Jei karinės kampanijos prieš Ukrainą tikslas buvo užkirsti kelią NATO plėtrai, tai rezultatas visiškai priešingas: į NATO stoja prieš tai buvusios neutralios Švedija ir Suomija. Putinas reikalavo, kad pasaulis gerbtų Rusiją, bet sulaukė tik paniekos ir neapykantos.
Jis pasisakė už rusų kalbos teises Ukrainoje, bet pasiekė, kad net tenykščiai rusakalbiai atsisako kalbėti rusiškai, o „rusų pasaulis“ už pačios Rusijos ribų susitraukė kaip šagrenės oda, tarsi norėdamas likti nematomas. Iš potencialaus draugo (1991–2000 m.) ir komplikuoto partnerio (2001–2022 m.) Rusija per šimtą karo dienų tapo akivaizdžiu ir pavojingu priešu, keliančiu didžiausią grėsmę pasaulio tvarkai ir stabilumui.
Neatsižvelgiant į tai, kada baigsis šis karas, kokią kainą Ukraina ir NATO turės sumokėti už pergalę... Net jei jis neperaugs į termobranduolinį karą... Net jei Putinas nesiims ekspansijos už Ukrainos ribų (o tai labai sunku įsivaizduoti) ir viskas baigsis rytoj (tai dar sunkiau įsivaizduoti), Rusijai nebus atleista. XXI a. apie Rusiją ir rusus niekas nepasakys nė vieno gero žodžio. Niekada. Šiuo požiūriu Putinas kirto Rusijai kur kas skaudesnį smūgį už tuos, kuriuos ji patyrė Krymo kare, kare su Japonija, Pirmajame pasauliniame ar Afganistano kare.