Gyvenime kylančias problemas kiekvienas sprendžia, kaip moka, tačiau, kai džiaugsmas taps nuolatiniu jūsų palydovu, jūs nebebūsite problema savo pačių gyvenime. Sadhguru knyga „Vidinė inžinerija“ – ne religija, ne filosofija ir ne dogma. Tai gerovės siekimo technologija. Vienas iš 50-ties įtakingiausių žmonių Indijoje, savo įžvalgiomis, aistringomis, įtaigiomis ir šmaikščiomis kalbomis pelnęs iškilaus mąstytojo ir kalbėtojo reputaciją, išminčius ir mokytojas Sadhguru siūlo Vakarų skaitytojams išbandytą kelią į gerovę.
Knygoje rasite galingus klasikinės jogos mokslo instrumentus, kurie kiekvienam padės keisti savo gyvenimą, jo suvokimą ir tapti savo džiaugsmo architektu. Knygą iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, išleido Rašytojų sąjungos leidykla.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kas yra atsakingas?
Tai išties svarbus klausimas. Pabandykime jį dar labiau sukonkretinti: kas atsakingas už jūsų dabartinį gyvenimą?
Genai? Tėvai? Motina? Žmona? Vyras? Mokytoja? Viršininkas? Uošvienė? Dievas? Vyriausybė? Visi čia suminėti?
Toks mąstymas labai paplitęs. Jei ko nors paklaustumėte: „Kodėl esi šioje situacijoje?“, sulauktumėte iš anksto paruošto atsakymo: „Žinai, kai buvau vaikas, mano tėvai...“ Ta pati daug kartų girdėta istorija, turinti keletą variacijų.
Žmonės nuo seno yra išmokę sukelti kančią niekieno neprašomi. Kone kiekvienas yra šio reikalo ekspertas. Kasdien begale skirtingų būdų stengiamės atsakomybę suversti kam nors kitam. Šį seną kaip pasaulis kaltų ieškojimo žaidimą žmonės yra kolektyviai ištobulinę iki begalybės.
Mūsų gyvenimo kokybę lemia gebėjimas reaguoti į įvairias sudėtingas situacijas, su kuriomis susiduriame. Jei gebėjimą į tai reaguoti protingai, kompetentingai ir jautriai išstumia kompulsyvus ar reaktyvus elgesys, gyvenimiškos situacijos mus įkalina. Tai reiškia, jog leidome, kad mūsų gyvenimo patirtį nulemtų aplinkybės, o ne mes patys.
Būdamas atsakingas, esate sąmoningas. Tai, ką laikote savo kūnu, sukaupėte valgydami, o tai, ką laikote savo protu, sukaupėte penkiais pojūčiais. Anapus viso to yra tai, ko nesukaupėte – tas iš tiesų ir esate. Būti gyvam reiškia būti sąmoningam. Visi yra šiek tiek sąmoningi, tačiau, kai jums atsiveria plotmė anapus kūno ir proto, prisiliečiate prie paties sąmoningumo šaltinio. Ateina suvokimas, kad visa visata yra sąmoninga, o jūs gyvenate gyvame kosmose.
Fizinė ir fiziologinė plotmės priklauso priešybių sferai – skausmas ir malonumas, meilė ir neapykanta, vyriška ir moteriška ir t. t. Jei turite viena, neišvengiamai bus ir kita. Tačiau kai persikeliate į pamatinę savo tikrosios savasties plotmę, jokios priešybės jums nebegalioja. Tuomet tampate iš prigimties palaimingas – savo likimo valdovas.
Atėjo laikas susigrąžinti nepaprastą transformuojančią šio žodžio – atsakomybė – galią. Imkite jį taikyti savo gyvenime ir laukite stebuklų.
Iš pradžių pasakykite, ką turime omenyje, kai vartojame šį žodį. „Atsakomybė“ – tai žodis, dažnai suprantamas netiksliai. Jis ilgą laiką vartotas taip atsainiai ir neatsakingai, kad prarado nemažai savo vidinės galios. Atsakomybė reiškia ne tai, jog reikia ant pečių užsikrauti viso pasaulio naštą. Ir ne tai, jog reikia prisiimti kaltę už visus dalykus, kuriuos padarėte ar kurių nepadarėte. Ar kad turite gyventi nuolat jausdami kaltę.
Atsakomybė reiškia tiesiog gebėjimą atsiliepti. Jei nuspręsite „aš esu atsakingas“, įgysite gebėjimą atsiliepti, o jei nuspręsite „aš nesu atsakingas“, tokios galimybės neturėsite – labai paprasta. Tereikia suvokti, kad esate atsakingi už viską, kas esate ir nesate, taip pat už viską, kas gali ir negali jums nutikti.
Tai – ne proto žaidimas, ne savigalbos strategija siekiant lengvo gyvenimo ir ne filosofinė teorija. Tai – realybė. Jūsų fizinė egzistencija įmanoma tik dėl to, kad jūsų kūnas turi natūralų gebėjimą atsiliepti visai visatai. Jei kūnas neatsilieptų, negalėtumėte egzistuoti nė akimirkos. Ar aišku?
Šią akimirką įkvepiate tai, ką iškvepia jus supantys medžiai, o jie tą pačią akimirką įkvepia tai, ką iškvepiate. Šis procesas vyksta visą laiką. Nesvarbu, žinote tai ar ne, pusė jūsų kvėpavimo sistemos dabar kabo ten aukštai medyje! Šios tarpusavio priklausomybės niekada nesate patyrę, daugių daugiausia apmąstę protu. Tačiau jei šį ryšį būtumėte patyrę, ar dar reikėtų, kad jums kas nors pasakytų: „Sodinkite medžius, saugokite miškus, gelbėkite pasaulį“?
Atsakomybę prisiimti – tai ne patogi filosofija, padedanti susitaikyti su tikrove, o šios tikrovės priėmimas. Gebėjimas atsiliepti visai visatai jau yra fizinė tikrovė, tačiau reikia, kad šį faktą įsisąmonintų jūsų mintys ir emocijos.
Tarkime, jūsų biure nutiko kai kas negero. Galbūt manote, jog taip nutiko dėl kurios nors jūsų kolegės aplaidumo. Galėtumėte ją pasikviesti, apšaukti ir atleisti. Tikėtina, kad jums pakils kraujo spaudimas, biure pablogės atmosfera, savo įsiūčio padarinius drauge su kolegomis tikriausiai jausite dar keletą dienų ar savaičių po šio įvykio ir veikiausiai jums reikės labai pasistengti, kad vėl įsivyrautų ramybė ir sugrįžtų abipusis pasitikėjimas.
Tačiau yra ir kitas pasirinkimas. Galėtumėte į šią padėtį pažvelgti objektyviai ir prisiimti už ją atsakomybę. Tai nereiškia, kad turėtumėte prisiimti kaltę, užuot radę kaltininką, tiesiog turėtumėte sąmoningai reaguoti į susidariusias aplinkybes. Vos tik prisiimsite atsakomybę, iškart imsite ieškoti būdų išspręsti šią situaciją – ieškosite sprendimų.
Jei taip elgsitės dažnai, jūsų gebėjimas susikurti savo gyvenimo situacijas vis tobulės. Įgijus daugiau kompetencijos susidoroti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, jums taps prieinamos naujos galimybės ir galios pozicijos. Jei besąlygiškai prisiimsite atsakomybę už viską, kas jus supa, atsidursite bet kokios situacijos namuose, darbe ar net visatoje centre. Kai čia tapsite nepakeičiami, jumyse nebeliks vietos nesaugumui ar nevisavertiškumui.
Tiktai suvokę savo atsakomybę tapsite laisvi save sukurti tokius, kokie norite būti, o ne reaguodami į situacijas, kuriose atsiduriate. Reaktyvumas pavergia, o atsakomybė išlaisvina. Kai sugebėsite sukurti save, ir gyvenimą galėsite susikurti tokį, kokio norite. Galbūt negalite šimtu procentų kontroliuoti savo išorinio gyvenimo, tačiau vidinį gyvenimą – visada.
Pažvelgus kitu aspektu, pati pirma reakcija – pyktis – paprastai išprovokuoja elgtis neprotingai. Pyktis iškart pasmerkia nesėkmei. Jei atidžiau pažvelgtumėte į savo gyvenimą, suprastumėte, kad pačius kvailiausius ir daugiausia žalos gyvenime pridariusius dalykus padarėte iš pykčio. Be to, tuomet jūs veikėte patys prieš save. Jei kenkiate savo paties gerovei, akivaizdu, kad pasirinkote neprotingą gyvenimo kelią.
Taip kalbėdamas nebandau kelti moralinio klausimo. Nesakau, kad neturėtumėte prarasti kantrybės, nes tai etiškai neteisinga. Jei pyktis yra maloni patirtis, kam save varžyti. Kokios problemos? Esmė ta, kad jis yra vienareikšmiškai nemalonus – ir jums, ir tiems, į kuriuos jis nukreiptas. Be to, jis neproduktyvus ir neefektyvus.
Nesiruošiu siūlyti ir pykčio kontrolės ar valdymo strategijos. Kai pirmą kartą atvykau į Jungtines Valstijas, išgirdau, kad visi kalba apie „streso valdymą“. Tai mane suglumino. Kodėl kažkas turėtų norėti valdyti stresą? Visada maniau, kad valdome mums brangius dalykus – pinigus, verslą, savo šeimą. Man prireikė laiko suprasti, kad žmonės stresą laiko neišvengiama savo gyvenimo dalimi! Jie nesuvokia, kad ne kas kitas, o jie patys jį sau sukelia. Kai prisiimi atsakomybę už savo vidinį gyvenimą, tokio dalyko kaip stresas nebelieka.
Iš esmės pykčio šaknys yra jūsų klaidingas įsivaizdavimas, kad praradę savitvardą galite pakeisti situaciją. Tačiau gyvenimo patirtis dar kartą įrodo, kad iš tiesų yra priešingai – jokios situacijos nepakeisite į gera nesiklausydami savo proto balso. Supykę tiktai viską sukomplikuojate ir aiškus to suvokimas yra pirmas žingsnis pokyčių link.
Be to, yra svarių medicininių ir mokslinių įrodymų, kad apimti pykčio tikrąja to žodžio prasme nuodijate kūną. Tai gali patvirtinti toks paprastas dalykas kaip kraujo tyrimas. Supykus pasikeičia vidinė cheminė sandara ir jūsų organizmas apsinuodija. Šį cheminį disbalansą gali kompensuoti intensyvi veikla ir miegas. Tačiau jei dažnai būnate įsiutę, be abejonių, save stumiate į fizinę ir fiziologinę pražūtį.
Yra paplitęs įsitikinimas, kad įniršis padeda ką nors pasiekti; kad niekas pasaulyje nevyksta be pykčio sukelto adrenalino pliūpsnio. Garsus Kubos revoliucijos veikėjas Če Gevara yra pasakęs garsią mintį: „Jei neteisybės akivaizdoje drebate iš pasipiktinimo, esate mano bendražygis.“ Galbūt tame yra tiesos, tačiau apimti įniršio tampate kokios nors grupės dalimi, o iš jo išsivadavę – visos visatos.
Kartą... Iš Londono į Bristolį traukiniu važiavo vyriškis su kūdikiu. Į kupė įlipo kitas vyriškis, numetė du didžiulius lagaminus ir prisėdo šalia primojo.
Kaip žinote, anglai vienas su kitu pradeda kalbėti ne iš karto. Taigi pirmasis vyriškis, šiek tiek mandagiai palaukęs, atsisuko į antrąjį keleivį ir pasakė: „Sprendžiant iš jūsų lagaminų, tikriausiai būsite pardavėjas? Aš taip pat.“
Vyriškis atsakė: „Taip, aš pardavėjas.“
Vėl tradicinė pauzė, po kurios pirmasis keleivis paklausė: „O kuo prekiaujate?“
Antrasis atsakė: „Prekiauju sraigtiniais guoliais.“ Vėl mandagi pauzė, po jos atėjo eilė pirmojo vyriškio paklausti: „O kuo jūs prekiaujate?“
Šis atsakė: „Prezervatyvais.“
Sukrėstas antrasis vyriškis paklausė: „Prekiaujate prezervatyvais ir į verslo kelionę pasiėmėte sūnų? Kas taip elgiasi?“
„Tai ne mano sūnus, – atsakė pirmasis keleivis. – Tai skundas iš Bristolio.“
Žmonės visą laiką kuo nors skundžiasi ir su šiais skundais nesiskiria, tarsi tai būtų jų tapatybės dalis. Nemažai gyvena dejuodami, kad gyvenimas jiems ypač neteisingas. Jie nuolat pasakoja apie visus siaubingus jiems nutikusius dalykus, galimybes, kurių niekada neturėjo, ir visas patirtas neteisybes. Galbūt tai netgi tiesa.
Tačiau dauguma užmiršta, jog praeitis kiekviename iš mūsų egzistuoja tik kaip prisiminimas. Prisiminimai nėra objektyvi tikrovė – tai psichologijos, o ne egzistencijos dalis. Jei išlaikysite gebėjimą atsiliepti, praeities prisiminimai suteiks jums pasitikėjimą. Tačiau jei esate patekę į uždarą kompulsyvaus reagavimo ratą, atmintis iškraipys jūsų dabarties suvokimą, o mintys, emocijos ir veiksmai taps neproporcingi stimulams.
Visada turite pasirinkimą: sąmoningai atsiliepti dabarčiai arba į ją reaguoti kompulsyviai. Tarp šių dviejų polių yra didžiulis skirtumas – toks pat didelis kaip pasaulis.
Jei esate patyrę siaubingų dalykų, tai jus turėjo padaryti išmintingus. Jei esate išgyvenę baisiausia, kas tik gali nutikti, turėtumėte būti išmintingesni už visus kitus. Tačiau, užuot tapę išmintingesni, dauguma žmonių tampa traumuoti. Esant sąmoningo atsako būsenai, kiekvieną gyvenimo situaciją – net ir pačią nemaloniausią – įmanoma išnaudoti kaip tobulėjimo galimybę. Tačiau jei esate įpratę galvoti, jog „dėl to, koks esu, kaltas kas nors kitas“, gyvenimo situacijas išnaudojate vien savidestrukcijai arba stagnacijai.
Kartą girdėjau jaudinantį pasakojimą apie moterį, kuri vieną siaubingiausių gyvenimo situacijų išnaudojo, kad taptų geresniu žmogumi. Antrojo pasaulinio karo pradžioje į namą Austrijoje įsiveržė būrys nacių kareivių. Jie atskirai išsivedė suaugusiuosius, o du vaikai – trylikametė mergaitė ir aštuonmetis berniukas – buvo nuvežti į traukinių stotį. Kol jie kartu su kitais vaikais laukė atvykstant traukinio, berniukai pradėjo žaisti. Užmiršę, kas jų laukia, jie, kaip vaikams būdinga, įsitraukė į žaidimą.
Atvažiavo krovininis traukinys ir kareiviai ėmė visus į jį laipinti. Jau viduje mergaitė pastebėjo, kad brolis užmiršo pasiimti batus. Buvo rūsti austriška žiema ir be batų galėjai netekti pėdų. Mergaitė prarado savitvardą: ėmė purtyti savo mažąjį broliuką, daužyti per ausis ir užgaulioti: „Bukagalvi! Negi mums ir taip neužtenka problemų? Nežinome, kur mūsų tėvai ir kur mus veža! O tu dar sugebėjai pamesti batus? Ką man su tavimi tokiu daryti?“
Kitoje stotyje berniukus atskyrė nuo mergaičių, ir tai buvo paskutinis kartas, kai brolis ir sesė matė vienas kitą.
Maždaug po trejų su puse metų toji mergaitė išėjo iš koncentracijos stovyklos. Ji sužinojo, kad iš savo šeimos vienintelė liko gyva; visi kiti dingo be pėdsako, įskaitant ir brolį. Liko tik skaudus prisiminimas, kaip jį iškoneveikė, kai paskutinįkart matė gyvą.
Tada ji priėmė gyvenimą keičiantį sprendimą: „Kad ir ką sutikčiau, su niekuo nekalbėsiu taip, kad vėliau gailėčiausi, nes šis susitikimas gali būti paskutinis.“ Ji galėjo visą likusį gyvenimą savęs gailėtis ir graužtis, tačiau priėmė šį paprastą sprendimą, kuris iš esmės viską pakeitė ir ji nugyveno turtingą ir gražų gyvenimą.
Net šiurpiausi gyvenimo įvykiai gali tapti įkvėpimu, jei tik sau pasakysite: „Esu atsakingas už tai, koks dabar esu.“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.