Neturėkite jokių iliuzijų: Rusija tvirtai ketina laimėti karą

Leidykla „Briedis“ pristato NATO generolo sero Richardo Shirreffo alternatyviosios istorijos kūrinį „2017-ieji. Karas su Rusija“. Šioje knygoje autorius, remdamasis ilgamete karine patirtimi bei politinėmis šių dienų įžvalgomis, modeliuoja vieną iš galimų Baltijos šalių okupacijos variantų.

Įvertinę NATO pasyvumą, ryžto stoką, pasirengimą nuolaidžiauti bet kokia kaina, Rusijos strategai nusprendžia, kad Aljansas tiesiog neįgalus įvykdyti savo gynybinių įsipareigojimų. Dingstimi pradėti Baltijos šalių puolimą tapo specialiųjų Rusijos tarnybų surengta provokacija, kurios metu žuvo civiliai žmonės. Norėdama įbauginti NATO, Maskva pradeda šantažuoti branduoliniu ginklu. Vakarų pajėgų vadavietėse prasideda karštligiški išeities iš nepavydėtinos padėties ieškojimai.

Generolo R. Shirreffo kūrinys nėra neišvengiamos lemties prognozė. Tai veikiau bandymas atkreipti dėmesį į NATO šalių pasirengimą nuspėti galimo priešininko veiksmus, gynybinių pajėgumų stiprinimą, gebėjimą operatyviai reaguoti į kylančius iššūkius. O viso to, R. Shirreffo manymu, Šiaurės Aljansui vis dar trūksta.

Pasak autoriaus, nuolaidžiavimai ir maldavimai nesustabdė dar nė vieno agresoriaus. Užpuoliką atšaldo ne begalinis reikalavimų tenkinimas, o aiškus ir ryžtingas atsakas.

Pats R. Shirreffas per 37-erius tarnybos metus nuo jaunesniojo leitenanto pakilo iki generolo. Dalyvavo Persijos įlankos kare ir vadovavo tankų daliniui. Kaupė kovinę patirtį sudėtingomis aplinkybėmis Šiaurės Airijoje, Kosove ir Bosnijoje. Dirbo Britanijos gynybos ministerijoje Planavimo departamente. 2006 metais jau kaip generolas majoras dalyvavo antrajame Persijos įlankos kare, vadovavo daugiatautei divizijai, kurioje tarnavo ir Lietuvos kariuomenės karių. Paskutinius septynerius tarnybos metus ėjo svarbias pareigas NATO karinės vadovybės struktūrose: buvo Jungtinio greitojo reagavimo korpuso vadas ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas – aukščiausio rango britų generolas NATO.

Skaitytojams siūlome R. Shirreffo knygos „2017-ieji. Karas su Rusija“ įžangą.

***

Karas su Rusija prasidėjo Ukrainoje 2014 metų kovą.

Tada buvau britų armijos generolas ir Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas, kartu ir NATO strateginio vadovo pavaduotojas. Tarnaudamas Aukščiausiojoje Sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietėje – ASPEV (Supreme Headquarters Allied Powers Europe – SHAPE), esančioje kiek į šiaurę nuo Monso Belgijoje, buvau jau prityręs NATO karys, nes anksčiau vadovavau NATO Sąjungininkų pajėgų greitojo reagavimo korpusui.

Trejus metus buvau Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotoju, taigi prisipažįstu, kad kartu su savo bendradarbiais, aukšto rango kariškiais, palaikiau plačiai paplitusią nuomonę, kad NATO turėtų siekti strateginės partnerystės su Rusija, nepaisydama netgi jos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais. Įvairiomis progomis lankiausi Maskvoje užmegzti ryšių su Rusijos aukščiausia karine vadovybe ir svetingai priėmiau savo namuose generolą Valerijų Gerasimovą, dabartinį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininką.

Tačiau įsiveržimas į Krymą, Rusijos parama separatistams Rytų Ukrainoje, jos intervencija į šią šalį ir 2014 metais prezidento paskelbtas siekis sujungti etninius rusakalbius po motinos Rusijos vėliava iš esmės pakeitė mano požiūrį į Rusijos tikslus. Dabar Rusija yra mūsų strateginis priešininkas, besilaikantis Vakarams priešiško kurso. Jos karinė galia nuolat stiprinama. Atsisakyta taisyklių, kuriomis po Šaltojo karo buvo pagrįstas kolektyvinis saugumas Europoje. Jos prezidentas pradėjo plėtoti veiklą, kurią galima sustabdyti tik tada, jeigu Vakarus iš miego pažadins kylanti reali karo grėsmė ir jie imsis neatidėliotinų priemonių.

Ši knyga skirta žadinti – kol dar ne vėlu.

Taigi, grįžtant prie 2014 metų kovo. Tada mes, Vakarų šalių kariniai vadovai, pajutome netikrumo jausmą, kai vis labiau aiškėjo, kad Krymo „aneksija“ buvo ne kas kita, o Rusijos invazija į svetimą valstybę. Nevyniojant žodžių į vatą, tai buvo pirmas mėginimas Europoje karine jėga keisti valstybių sienas po Hitlerio įsiveržimo į Sovietų Sąjungą 1941 metais.

Mes ne tik tapome brutalaus grįžimo į politikos iš jėgos pozicijų – „plieno ir kraujo politikos“ – liudininkais, bet ir pamatėme naujo pavyzdžio kariavimo būdą. Užuot panaudojusi įprastą šiurkščią jėgą Rusija Krymą atplėšė iš vidaus, be tradicinio puolimo. Savo kabinete ASPEV būstinėje televizoriaus ekrane stebėjau kanalų CNN ir BBC News 24 laidų kadrus. Mačiau kareivius žaliomis uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų, važiuojančius jokiais ženklais nepažymėtomis transporto priemonėmis. Jų veidus slėpė balaklavos tipo gobtuvai. Ir aš, ir mano pavaldiniai žinojome, kam priklausė tos transporto priemonės ir kas vairavo jas, bet įrodyti tai buvo neįmanoma. Viskas buvo vykdoma labai profesionaliai ir kvalifikuotai, o mes net pagalvoti negalėjome apie bet kokį pasipriešinimą, nes Ukraina – ne NATO narė.

Vėlesnėmis dienomis iš NATO Koordinacinio žvalgybos centro mes nuolat gaudavome naujausių žinių apie rusų tankų armijas ir oro desanto divizijas, pasirengusias įsiveržti į kitas Ukrainos teritorijas. Be to, sužinojome apie precedento neturintį Rusijos ginkluotųjų pajėgų telkimą Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – pasienyje. O tai jau buvo mūsų rūpestis, nes Baltijos šalys susijusios su NATO – jos nuo 2004 metų yra NATO narės.

Paskui prezidentas Putinas 2014 metų kovo 18-osios savo kalboje Kremliuje oficialiai paskelbė apie Krymo prijungimą prie Rusijos Federacijos.

Kitą rytą kartu su savo tiesioginiu viršininku, NATO Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiuoju vadu generolu Filu Bridlavu (Phil Breedlove) susitikome aptarti kasdienių naujausių operatyvinių duomenų Kompleksiniame krizių valdymo centre, pačioje ASPEV būstinėje, NATO karinės strategijos vadavietėje. Šis atnaujintas, šiuolaikinis valdymo centras buvo pastatytas vietoj pasenusio Šaltojo karo laikų bunkerio.

Tai – NATO strateginio vadovavimo centras, specialiai skirtas spręsti problemoms, atsirandančioms dėl dvidešimt pirmojo amžiaus konfliktų. Jo mišrus karinis ir civilinis personalas, sukomplektuotas iš dvidešimt aštuonių Aljanso valstybių atstovų, gali užtikrinti vieningą veiklą kartu su daugybe įvairių tarptautinių organizacijų ir agentūrų, su kuriomis NATO sprendžia savo svarbiausius uždavinius. Jo kompiuterių duomenų bazės, įvairialypė masinės informacijos priemonių sistema su 24 valandas per parą veikiančiais naujienų transliacijos kanalais ir socialiniais tinklais, realiu laiku rodantys stebimus vaizdus kosminiai palydovai ir bepiločiai orlaiviai užtikrina ASPEV Valdymo grupei galimybę strategiškai mąstyti, planuoti ir veikti.

Ryškiai apšviesta konferencijų salė stiklo sienomis be jokių pertvarų labiau priminė investicinio banko Londono Sityje operacijų salę nei tradicinę karinę vadavietę, kurioje „pranešėjai“ paeiliui apibūdina bendrą padėtį Valdymo grupei ir jos tarnautojams.

Nors Rusijos įsiveržimas į Krymą visus sukrėtė, bet pasitarimo atmosfera buvo santūri ir dalykiška. Buvo jaučiamas ryžtas pripažinti, kad galbūt dabar atsirado tinkama proga pademonstruoti NATO svarbą. Šiaip ar taip, juk tai – kaip tik toks atvejis, kuriam pasipriešinti Aljansas ir buvo įkurtas prieš šešiasdešimt penkerius metus. Ir, atvirkščiai, praleidus šį momentą, grėsė pavojus atskleisti specifinę NATO organizacijos silpnąją vietą – būtinybę visoms dvidešimt aštuonioms šalims narėms susitarti dėl veiksmų sekos.

Ar taip ir atsitiko?

Puikiai prisimenu tą atitrūkimo nuo realybės įspūdį, kurį mums paliko Rusijos prezidento kalbos Kremliuje ištraukos, analizuojamos karinių operacijų vadovo, JAV oro desanto pajėgų generolo majoro, praėjusio dešimtmečio karų veterano, žmogaus, nelinkusio sutirštinti spalvas. Jis pacitavo gana keistus, tikrai ultranacionalistinius prezidento žodžius: „Turime pagrindo manyti, kad plačiai nuskambėjusi Rusijos sulaikymo politika, kuri buvo vykdoma aštuonioliktame, devynioliktame ir dvidešimtame šimtmetyje, tęsiama ir šiandien.“ Paskui – šiurpą keliantis prezidento perspėjimas Vakarams: „Jeigu spyruoklė bus spaudžiama iki galo, ji kada nors išsities visa jėga. Tai reikia visada atminti.“ O pabaigai – nedviprasmiškas tvirtinimas, kad Rusija ir Ukraina esančios „viena tauta“, o „Kijevas – rusų miestų motina“.

Šių citatų prasmė man buvo aiški. Krymo aneksija ir prezidento pažadas suvienyti po motinos Rusijos vėliava buvusių sovietinių respublikų „rusakalbius“ nedaug skyrėsi nuo 1938 metais Hitlerio įvykdytos Sudetų krašto aneksijos. Ar šiuos įvykius ateities istorikai įvertins taip, kaip dabartiniai istorikai vertina anuometinius įvykius Reino srityje ir Sudetų krašte? O pratęsus analogiją iki dėsningos išvados kyla klausimas, ar įvyks numanomas Rusijos mėginimas dar kartą inkorporuoti į naująją Rusijos imperiją Baltijos šalis su jų gausiomis rusakalbių mažumomis, o po poros metų – ir Lenkiją? Tvirtai atsakau: „Taip.“ Jeigu NATO neišdrįs parodyti, ką ji gali.

Per kitas dienas mes stebėjome tolesnį rusų kariuomenės telkimą prie Ukrainos ir Baltijos valstybių sienų. Tai neatitiko NATO šiuolaikinio scenarijaus ir nebuvo įprasta nei „Vakarams“ plačiąja prasme – Europai, JAV, Kanadai, Australijai ir Naujajai Zelandijai, – nei visam pasauliui.

Įžymūs Vakarų karo teoretikai jau net buvo paskelbę stambaus masto tarpvalstybinių karų eros pabaigą. Tačiau jeigu ko ir išmokau aistringai studijuodamas istoriją, tai niekada nepriimti už gryną pinigą jokių „neginčytinų tiesų“ žinant apie mūsų negebėjimą pasimokyti iš praeities pamokų.

Pasijutau, lyg vėl būčiau atsidūręs Generalinio štabo akademijoje Šaltojo karo dienomis devintojo dešimtmečio pabaigoje. Mes ir vėl kalbėjomės apie Rusijos tankų armijas bei oro desanto divizijas ir skaičiavome, kur ir kada jos galėtų pulti kirsdamos Ukrainos sieną.

Pirmiausia nerimavau dėl Baltijos valstybių svarstydamas, ką joms turėtų reikšti tas Rusijos agresyvumo demonstravimas. Jaučiausi truputį nesmagiai prisiminęs savo interviu per Latvijos televiziją 2013 metų rugsėjį, kai, atsakydamas į kai kuriuos aštrius žurnalisto klausimus, taip tvirtai užtikrinau nematąs Baltijos valstybėms jokios grėsmės iš Rusijos vyriausybės. Kaip smarkiai tada klydau.

Visi šių laisvę mylinčių ir į Vakarų Europą orientuotų šalių kariuomenių vadai buvo mano draugai. Sovietų laikais jų visų šeimos nukentėjo: kas nors buvo išvežtas į Sibirą arba nužudytas. Ankstesnis Estijos kariuomenės vadas vaikystėje, vos devynerių metų, su visa šeima buvo deportuotas į Rusijos gulagus. Jie visi patyrė karinės tarnybos sovietų armijoje žiaurumą, o 1992 metais suirus Sovietų Sąjungai visi, rizikuodami gyvybe, atsiliepė į savo tėvynės kvietimą nutraukti ryšius su sovietų imperija. Jie suvokė tą siaubą, kuris galbūt jau ne už kalnų, kai nei aš kaip britas, nei Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas kaip amerikietis, nebūtume galėję net pradėti ką nors daryti. Šie žmonės žinojo tikrąją žodžio „laisvė“ reikšmę.

Paskambinau visiems paeiliui: Riho Terasui, Raimondui Graubei ir Arvydui Pociui. Jie kalbėjo ramiai, bet visiškai realiai suvokdami padėtį. Jie informavo apie beprecedentį rusų karinį aktyvumą jų oro erdvėje, jūroje ir Rusijos pasienyje sausumoje. Visiškai aišku, sakė jie, kad siekiama juos įbauginti. Toks elgesys buvo būdingas ir senajai Sovietų Sąjungai, tad jie neturėjo jokių iliuzijų dėl to, kas dabar vyko.

Pasirodo, kad amerikiečiai susirūpino tuo dar anksčiau už mane. Generolas Martis Dempsis (Marty Dempsey), tuometis Jungtinio štabų viršininkų komiteto pirmininkas, tą pačią dieną sušaukė komiteto posėdį. Nerimaudamas dėl susidariusios padėties jis įsakė nedelsiant prie Baltijos dislokuoti naikintuvų F-16 eskadrilę. Jau vien iš to poelgio supratau, kad Amerika toliau remia ir garantuoja laisvę Europoje. Jeigu Rusija pultų, nors ir kaip neįtikėtina tai atrodytų, jai tektų susidurti su tais lėktuvais. O tai reikštų, kad puolama ir Amerika. Vis dėlto mano draugai su tam tikru kartėliu, bet nenustebę, išreiškė nusivylimą dėl to, kad nė viena iš stipriausių NATO šalių Europoje – Britanija, Prancūzija ar Vokietija – neparodė jiems jokio solidarumo. Jie galėjo man pasakyti: „Aš gi jums sakiau, kad taip bus.“ Tačiau nė vienas nepasakė. Jiems to nereikėjo.

Grįžtant prie ASPEV, mūsų kasdienybę nedelsiant užpildė klausimai, susiję su Ukrainos krize ir NATO reakcija į ją. Baigiantis vienai spaudos konferencijai, NATO Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, šaunusis Harley-Davidson motociklo vairuotojas, iš pietinių valstijų kilęs JAV Karinių oro pajėgų naikintuvo pilotas, paklausė mano, kaip sausumos kariuomenės generolo, nuomonės. „Filai, – atsakiau jam, – nors NATO šalių vadovams tai nepatiks, bet dabar būtų pats laikas dislokuoti Baltijos šalyse brigadą, kad rusai matytų, jog mes rimtai pasiryžę jas ginti.“

Kad ir kaip būtų liūdna, šioje knygoje jūs perskaitysite, kodėl šis politinis bridžas taip įsigalėjęs Šiaurės Atlanto Taryboje. Tačiau kariniu ir, manau, politiniu požiūriu tai būtų teisingas sprendimas. Mechanizuotoji pėstininkų brigada iš 5 000 karių su tankais, atakos sraigtasparniais ir artilerija būtų rimtas signalas Rusijos prezidentui: „Iki čia, bet ne toliau.“ Be to, į Baltijos šalių gynybą būtų neatšaukiamai įtrauktos visos NATO šalys.

Skubiai paskambinau telefonu į Gynybos ministeriją Londone Jungtinės Karalystės gynybos štabo viršininko pavaduotojui aviacijos maršalui Stu Pičui (Stu Peach) ir į Briuselį Jungtinės Karalystės ambasadorei prie NATO Mariotei Lesli (Mariot Leslie). Nusprendžiau, kad atėjo laikas Britanijai parodyti solidarumą su Baltijos šalimis ir ypač su Estija, kurios narsuoliai kariai kovojo ir mirė kartu su britų kariais tolimajame Helmande. Vyriausybės mechanizmo rateliai įsisuko, ir netrukus Britanijos ministras pirmininkas, tai daro jam garbę, įsakė dislokuoti Estijoje keturis Karališkųjų karinių oro pajėgų naikintuvus Typhoon. Tačiau liko neatsakytas klausimas: ar dar kas nors šias pastangas parems?

O paskui, kovo pabaigoje, baigėsi mano trisdešimt septynerių metų trukmės karinė karjera, ir aš palikau ASPEV, pradėjau naują civilio gyvenimą. Tačiau pasidomėjęs atkreipiau dėmesį į tai, kad 2015 metų gegužę, lygiai po metų, kai pirmą kartą tai pasiūliau, Estijos kariuomenės vadas kreipėsi į NATO ir prašė dislokuoti kariuomenės brigadą Baltijos šalyse dėl solidarumo su tomis mažomis ir pažeidžiamomis valstybėmis, nes milžiniška ir vis labiau agresyvėjanti kaimynė toliau didino karinį aktyvumą prie jų valstybių sienų. Deja, šio prašymo niekas neišgirdo.

Kaip iki to buvo prieita? Kaip atsitiko, kad Rusija, kurią iki pat 2014 metų pabaigos NATO laikė svarbiausia savo partnere, mūsų visų akivaizdoje suardė sambūvį, susikūrusį Europoje po Šaltojo karo? Ir kodėl tas netikėtumas taip smarkiai mus nustebino?

Ieškodami atsakymų į daugelį klausimų, turime įvertinti savo elgesį. NATO pati sudarė sąlygas tam, kas įvyko Ukrainoje. Dar 2008 metais ji naiviai pažadėjo Ukrainai narystę NATO organizacijoje. Šis pažadas reiškė kolektyvinę apsaugą, kurios kariniu požiūriu niekada nebus galima realizuoti. Logistikos sunkumai suteikiant karinę NATO paramą, pakankamą apginti Ukrainos rytinėms sienoms, yra nepaprastai akivaizdūs net tiems politikams, kurie augo taikos laikotarpiu ir nieko neišmano apie karą. Paprastai kalbant, Ukraina yra per toli, kad ją būtų galima apginti nuo Rusijos užpuolimo.

Be to, toks Vakarų neapdairumas tik dar labiau pakurstė įsišaknijusią Rusijos paranoją dėl įsivaizduojamos NATO plėtimosi strategijos. Šiaip ar taip, Šaltojo karo laikotarpiu Rytų bloko šalys buvo tarytum buferinė zona tarp Rusijos ir demokratinės Europos. Neturėkime iliuzijų, rusai puikiai žino, ką reiškia puolimas iš Vakarų pusės. Tas pažadas Ukrainai dėl NATO narystės reikštų dar vienos NATO valstybės atsiradimą prie pat Rusijos sienos. Taigi, prie to pridėjus Rusijos baimę būti apsuptai, gilaus pažeminimo jausmą po Sovietų Sąjungos žlugimo ir vėlesnę suirutę paskutiniame dešimtmetyje – šių aplinkybių visuma žeidė išdidžių rusų orumą.

Mums Vakaruose gali būti sunku suprasti, kad asmeninio pažeminimo jausmas taip giliai apėmė tokius kaip Rusijos prezidentas patriotiškus, jaunus karininkus, kurie, sovietams pasiekus savo galios viršūnę, tarnavo armijoje ir KGB, tačiau tas jausmas yra realus, tad mums reikia tai turėti omenyje ir įtraukti į savo planus.

Žinoma, prezidentas jau pasirodė esąs beatodairiškas avantiūristas, kai 2008 metais šaltakraujiškai ir brutaliai nusprendė įsiveržti į Gruziją kaip tik tuo metu, kai pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į Pekino olimpiadą. Net ir tada Vakarai netrukus grįžo į savo įprastą būseną apsiriboję tam tikrais atsainiais protestais. Galų gale juk Gruzija taip toli nuo NATO įtakos sferos ir taip arti Rusijos, tad mažai ką galėjome padaryti. Šitaip, Rusijai žengus pirmą žingsnį į intervencinę politiką, jos prezidentui buvo parodyta, kad jis galįs elgtis netrukdomas, o analogija su Hitleriu ir Reino srities užėmimu jau tada, 2008-aisiais, įsitvirtino mano mintyse.

Lyg šito dar nepakaktų, buvo padaryta ir kitų šiurkščių politinių bei karinių klaidų, kurios atidžiai stebintiems rusams paliko įspūdį, jog Vakarai nuolat silpnėja.

Tai buvo prezidento Barako Obamos išgirta naujoji „Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ašis“, kuri pademonstravo Europos strateginės svarbos sumažėjimą Jungtinėms Valstijoms. Tai parodė ir smarkus Amerikos karinių pajėgų, laikomų Vokietijoje, skaičiaus sumažinimas. Koks paradoksalus buvo tas sprendimas, kai, praėjus vos mėnesiui po Putino intervencijos į Krymą, iš Vokietijos buvo išgabenti paskutiniai Amerikos tankai, išbuvę joje šešiasdešimt devynerius metus. Kitados ten buvo per 6 000 NATO tankų, daugiausia amerikietiškų: galingas kumštis, rodantis Amerikos ryžtą ginti Europą.

Karinėje praktikoje žinoma paprasta taisyklė – sumažinus savo galią, vėliau reikia antžmogiškų pastangų jai vėl atkurti. Užkonservuotų tankų ir kitos karinės technikos laikymas Rytų Europoje, kaip amerikiečiai tai pirmą kartą padarė 2015 metais, pats savaime dar nereiškia patikimo karinio potencialo. Tam reikalingas personalas, jo parengimas, logistikos sistema, aprūpinimo medžiagomis įsipareigojimai ir, ypač svarbu, pakankamai laiko, kad visa tai būtų galima sutelkti į vientisą komandą.

Amerikos domėjimosi Europos reikalais sumažėjimą papildomai patvirtino Obamos atsisakymas imtis diplomatinių priemonių stabdyti Rusijos agresijai Ukrainoje 2014 metais. Nepamirškite, kad Amerika kartu su Rusija ir Jungtine Karalyste buvo pasirašiusi 1994 metų Budapešto memorandumą, pagal kurį Ukraina sutiko atsisakyti joje dislokuotos branduolinės ginkluotės mainais į JAV ir Rusijos garantijas dėl jos teritorijos vientisumo. Rusija pažeidė Budapešto memorandumą, o Obama nusprendė pamiršti Amerikos pažadus, taip pasiųsdamas blogą žinią Rusijai ir visam pasauliui.

Jungtinei Karalystei, svarbiausiai kariniu požiūriu valstybei Europoje po Antrojo pasaulinio karo, nuo 2010 metų vadovavo koalicinės vyriausybės ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron), vis labiau prarandantis politinį svorį tarptautinėje arenoje. Jo 2010-ųjų apžvalgos pranešimas gynybos klausimais buvo ne kas kita, o tik savęs apgaudinėjimas, pagrįstas prielaida, jog padėtis tarptautinėje arenoje išliks rami. Buvo paskelbta, kad karai ir konfliktai, grėsę Jungtinės Karalystės saugumui, yra tik slogi praeitis. Jungtinės Karalystės nacionalinė strategija nenumatė jokios esminės grėsmės šiai šaliai. Kaip neatsakingai ir naiviai tai atrodo dabar, kai rašau šias eilutes!

Išreikšdama tokią vienašališką nuomonę apie padėtį pasaulyje artimiausioje ateityje, 2010 metų apžvalga padarė neigiamą įtaką Britanijos kariniam pajėgumui. To pasekmės buvo toli siekiančios ir apsunkinančios, jeigu ne padarančios neįmanomu dalyku, grįžti į pirminę padėtį: iš armijos buvo atleista 20 000 prityrusių kadrinių kariškių. Karališkajame kariniame jūrų laivyne buvo smarkiai sumažintas fregatų ir eskadrinių minininkų – laivų, svarbių bet kuriam laivynui, – skaičius. Kai kurie laivai, vykdę Libijos embargo užduotį, 2011 metais buvo atšaukti iš karinio laivyno bazių ir nuplukdyti tiesiai į laivų kapines supjaustyti.

Man atrodė labai keista žinoti, kad mūsų karo laivai likviduojami būtent tada, kai jų labiausiai reikėjo. Revoliucija Libijoje ir didėjanti Arabų pavasario sumaištis turėjo parodyti visiems bet kurios pakraipos politikams, kad pasaulis ne toks saugus ir nuspėjamas, kaip jie stengėsi mus įtikinti. Ne vien iš Karališkųjų karinių oro pajėgų rikiuotės buvo pašalinta daug reaktyvinių lėktuvų, buvo išformuotas ir jūrų valstybės karinės galios pasididžiavimas – pakrantės aviacijos patruliniai lėktuvai. Būtų sunku apsakyti mūsų sąjungininkų nusivylimą ir priešų pasitenkinimą sužinojus apie šį trumparegišką sprendimą.

Kai pasitraukdamas iš Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojo pareigų The Sunday Times korespondentui 2014 metų kovo pabaigoje pasakiau, kad tai – „velniškas lošimas“, Britanijos gynybos ministras taip įniršo, jog aš net buvau iškviestas pas generalinio štabo viršininką ir sausumos kariuomenės vadą generolą serą Piterį Volą (Sir Peter Wall), kur man buvo pasakyta, kad gynybos ministras norįs imtis prieš mane „oficialių priemonių“. Tačiau tos oficialios priemonės būtų reiškusios svarstymą karo tribunole. Tad sveikas protas nugalėjo, ir minėto asmens politinė reputacija buvo išgelbėta – atrodo, jis neatsižvelgė, jog aš buvau pavaldus ne jam, o NATO vadovybei. Tačiau žala mūsų ginkluotosioms pajėgoms ir kartu mūsų gebėjimui apginti nacionalinius interesus – svarbiausiai kiekvienos vyriausybės pareigai – jau buvo padaryta.

Tas negebėjimas suvokti, kaip dera elgtis su ramybės drumstėjais, dar labiau išryškėjo Britanijai reaguojant į krizę Artimuosiuose Rytuose, kur 2014 metų vasarą staiga prasidėjo vadinamosios „Islamo valstybės“ ISIS išpuoliai. Ministras pirmininkas su naujuoju užsienio reikalų ministru Filipu Hamondu, neseniai perėmusiu šį postą, o iki tol buvusiu gynybos ministru (po grasinimo man bausmėmis jis ir toliau kontroliavo britų karinių pajėgų silpninimą), baisėjosi ISIS keliama grėsme, bet nedarė nieko veiksminga tai grėsmei atremti. Užsienio reikalų ministro arogantiškas pasigyrimas, kad „Britanija savo išsivystymo mastu priskiria save prie aukštesnės svorio kategorijos“, pasirodė esąs tik tuščias garsas.

Todėl kai ministras pirmininkas 2014 metais viename sekmadieniniame laikraštyje pats parašė, kad „Britanijai reikia vengti siųsti kariuomenę kariauti“, ir tvirtai pareiškė, jog dabar pagrindinis armijos uždavinys yra teikti humanitarinę pagalbą, aš pamačiau, kokį poveikį tai padarė mūsų sąjungininkų ir potencialių priešininkų galvosenai. Tas pareiškimas parodė, kad Britanijai vadovauja vyriausybė, bijanti kuo nors įsipareigoti, bet vis vien trokštanti atrodyti drąsi ir ryžtinga. Šalis, kitados garsėjusi kaip „tyliai kalbanti, bet didelę lazdą laikanti“, kas reiškė, jog britų vyriausybės niekam negrasina, kol neturi rimtų ketinimų, dabar turėjo vadovybę, garsiai šūkaujančią, tačiau dėl nuolat siaurinamos gynybos silpnėjančioje rankoje laikančią mažą lazdelę.

Galima nė kiek neabejoti, kad kariniuose sluoksniuose nieko neapgavo 2015 metais paskelbta Strateginė gynybos ir saugumo apžvalga su jos išradingais apskaičiavimais kasmet skirti gynybai po du procentus bendrojo vidaus produkto ir kitais gražiais pažadais, kurių dauguma bus įgyvendinta tik po daugelio metų ateityje bei su didžiulėmis įrangos ir ginkluotės kainomis.

Šios apžvalgos prasmę įvertino ir Kremliuje sėdintis prezidentas. Britanija, ankstesnė pagrindinė karinė jėga Europoje, pasirodė žengianti moralinio ir materialinio nusiginklavimo keliu. Prezidentas atsiminė tą pagarbą, kurią Rusijai kėlė Geležinės Ledi vadovaujama Britanija, ryžtingai atsiėmusi Folklandų salas 1982 metais, kai per Šaltąjį karą jis dar buvo jaunas KGB karininkas Rytų Vokietijoje. Tada britai pareiškė padarysią tai, kas atrodė beveik neįmanoma, ir drąsiai žengdami pirmyn pasiekė savo tikslą.

Karinės galios demonstravimo ir ramaus, bet rūstaus politinio ryžto derinys sukrovė Britanijai didžiulį politinį kapitalą. Šis nenuolaidus ryžtas, kurį pasaulis taip gerbė ir kuriuo taip žavėjosi, pranyko. Dabar Britanija nedaug kuo skiriasi nuo kitų pusiau pacifistinių Europos socialdemokratinių valstybių, labiau suinteresuotų išsaugoti savo gerovę ir pelnus, nei palaikyti atitinkamą gynybinį pajėgumą.

Jeigu Britanijos priešai prieis prie išvados, kad ji prarado ryžtą kovoti dėl to, kuo tiki, dauguma Europos šalių niekada neturės to ryžto. Juo labiau kad JAV dabar domisi pavojais ir galimybėmis Rytuose, bet ne senajame Vakarų pasaulyje.

Šioje knygoje pasakojama, kaip Vakarai, nekreipdami dėmesio į pavojaus signalus, sklindančius iš Rusijos, padrąsino jos prezidentą ir kaip, priimdami vieną po kito pragaištingus politinius sprendimus, atsidūrė ant pasaulinio karo bedugnės krašto.

„Na, ir kas?“ – pasakysite jūs. Iš tikro, juk būtų blogai tik žmonėms Baltijos šalyse ir Lenkijoje, „tolimose šalyse, apie kurias mes mažai žinome“, perfrazavus ministro pirmininko Nevilio Čemberleno (Neville Chamberlain) žodžius, pasakytus 1938 metais. Tačiau ar tai konkrečiai atsilieptų mums Britanijoje ir Vakarų Europoje, jeigu NATO taptų bejėgė ir mes negalėtume Baltijos šalių bei Lenkijos apginti nuo Rusijos?

Atsakymas „taip“ nuskambėtų labai garsiai.

Visų pirma todėl, kad be galingų konvencinių atgrasymo priemonių – tankų, lėktuvų, artilerijos, laivų ir reguliariosios armijos – viskas krypsta paties siaubingiausio scenarijaus link, nes, susidūrus su neišvengiamo karinio pralaimėjimo grėsme, vienintelė NATO gynybos priemonė būtų branduolinis ginklas.

Mūsų konvencinės karinės galios silpnėjimas reiškia, kad Rusijai atgrasyti ar įveikti lieka vienintelis būdas – branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė. Tačiau Trident tarpžemyninių balistinių raketų paleidimo į Rusiją pasekmės reikštų siaubingą pasaulinę katastrofą. Todėl Rusijos prezidentas manys, kad JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – vienintelės NATO šalys, turinčios branduolinį ginklą, – niekada nesiryžtų dėl trijų Baltijos valstybėlių rizikuoti beveik visišku civilizacijos laimėjimų Europoje sunaikinimu.

Ir jis tikriausiai būtų teisus. Būtent todėl jis elgsis kaip panorėjęs.

Štai kodėl taip svarbu yra efektyvus konvencinis atgrasymas – ginkluotosios pajėgos, galinčios atremti rusų puolimą ir ypač įtikinti juos nepulti pirmiems. Tik patikimos konvencinės pajėgos gali užtikrinti, kad mums niekada neprireiks panaudoti paskutinės priemonės – branduolinio ginklo. Kita vertus, silpnos konvencinės pajėgos kur kas greičiau privers imtis branduolinio ginklo kaip paskutinės, desperatiškos gynybos priemonės.

Jeigu mums tektų kariauti konvencinį karą, net ir nenaudodami branduolinio ginklo, vis vien turėtume būti pasirengę patirti baisių nuostolių. Jų būtų daug daugiau, nei patirta per ankstesnius karus Irake ir Afganistane. Baisumo mastais jie galėtų visiškai prilygti Antrojo pasaulinio karo nuostoliams. Neturėkite jokių iliuzijų: karas turi savą žiaurią ir nekontroliuojamą logiką. Kai bus numestos pirmosios bombos ir paleisti pirmieji artilerijos sviediniai, kas galės pasakyti, kur nukris kita jų porcija? Jeigu mes smogiame rusams, tai kodėl atsakomojo smūgio taikiniais neturėtų pavirsti Londonas, Edinburgas, Berlynas, Paryžius ar Varšuva?

Pasauliui, kokį mes pažįstame, nereikalingi rusų kareiviai, marširuojantys Berlyne ar Paryžiuje, nes tada jis nustos egzistavęs. Jeigu kare laimėtų Rusija, galinti diktuoti nugalėtai Europai ir NATO savo sąlygas, to pakaktų, kad mums įprastas gyvenimas Vakarų Europoje labai staiga pasibaigtų.
„Nugalėtojams atitenka viskas.“ Visada.

Kaip Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotojas posėdžiavau pasitarimuose kartu su NATO šalių gynybos ministrais ir kitais asmenimis, priimančiais svarbius sprendimus. Dalyvavau svarstant ir priimant sprendimus dėl karinių pajėgų dislokavimo ir vaikščiojau įtakingiausių įstaigų – NATO būstinės Briuselyje, Baltųjų rūmų, Dauningo gatvės 10-ojo numerio ir Pentagono – koridoriais. Šioje knygoje aš vedžiosiu jus tais koridoriais, kur politikai įtemptai sprendžia, ar siųsti specialiąsias pajėgas, ar įsakyti smogti aviacijai, ar dislokuoti armiją arba karinį laivyną.

Vadovaudamasis asmenine patirtimi, įgyta per NATO karines kampanijas Afganistane ir Libijoje, atskleisiu jums veidmainystę, garbės vaikymąsi, politinį cinizmą ir moralinį bailumą, tokius dažnus priimant tuos sprendimus. Atskleisiu ir kartais pasitaikančius valstybinės išminties atvejus ir papasakosiu, kaip iškilios asmenybės sugebėjimas vadovauti ir moralinė drąsa gali pakeisti istorijos eigą. Man pažįstama ir kautynių aplinka, tad pavaizduosiu jums, kaip aukščiausių valdžios sluoksnių sprendimai atsiliepia kovojantiems vyrams ir moterims, kartu su nekaltais civiliais sumokantiems brangią karo kainą.

Būdamas Sąjungininkų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pavaduotoju, vadovaudavau štabo pratyboms, per kurias imituodavome tuos karo scenarijus, pagrįstus mūsų pajėgumu ir turimomis žiniomis apie savo priešus. Šioje knygoje pateikiamas vienas iš tokių visiškai tikėtinų scenarijų, kad ir koks neįsivaizduojamai baisus jis atrodytų. Tai, kad jis yra neįsivaizduojamai baisus Vakarų politiniams vadovams, dar nereiškia, jog negali būti rusų svarstomas kaip realus.

Tai nėra šiaip beletristika. Tai realiais faktais pagrįsta prognozė, labai nuodugniai paremta man žinomais pavyzdžiais, atspindinti mano, kaip aukšto rango ir puikiai informuoto kariškio, požiūrį.

Kiekvienu atveju parodysiu, kaip mūsų daromi ir jau padaryti politiniai bei kariniai sprendimai šiandien stumia mus į būsimą karą su Rusija. Tačiau to karo galima išvengti, jeigu elgsimės teisingai.

Štai kodėl šis pasakojimas turi būti paskelbtas, kol dar ne vėlu. Anot šiurpą keliančių Trockio žodžių, „jūs galite nesidomėti karu, bet karas domisi jumis“.

Esu visiškai tikras dėl vieno dalyko: visa tai žinoma prezidentui Kremliuje, o jo admirolai ir generolai net tada, kai jūs skaitote šiuos žodžius, irgi modeliuoja tokį pat scenarijų. Ir jie tvirtai ketina laimėti karą.

Generolas seras Ričardas Širefas (Richard Shirreff)
Laverstokas, Hampšyras
2016-ųjų gegužė

Generolas seras Richard Shirreff. 2017-ieji. Karas su Rusija. Iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, Guostė Mickevičiūtė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 440 p.