„Išeiti iš komforto zonos“ (tarsi kas nors kada nors būtų į ją įėjęs ir ten užsibuvęs), pajusti kaip dūrį į pažastį kiekvieną dirgiklį, kasdien sužinoti kas bloga nutiko ar gali nutikti, prevenciškai tikrintis, jaudintis, baimintis, skaudintis, aikčioti, kentėti, aukoti – dalyvauti. Prisidėti bent savo nerimu.
Kad nerimas niekada neišeitų atostogų ir būtų nuolatinis, dirba visa žiniasklaidos ir reklamos industrija: tik reaktyviai krūpčiojantis ir trūkčiojantis (dėl klimato atšilimo, dėl bado Afrikoje, dėl ŽIV, dėl vėžio, dėl pabėgėlių, dėl nykstančių pandų, dėl Rusijos, dėl Lietuvos, dėl Donaldo Trumpo, dėl ekonominės krizės, socialinės neteisybės, būsimos pensijos, neapdrausto buto ar koronaviruso... – dėl to, kas nuo jo sąmoningumo, norų ir veiksmų visiškai nepriklauso arba priklauso nykstamai mažai, taip mažai, kad racionalus veikėjas rinktųsi, jei galėtų, gyventi nieko apie tai nežinodamas; o tais retais atvejais, kai priklauso daugiau, investiciniai rūpesčio kaštai tokie dideli, kad gerokai viršija atsipirkimą nuo bėdos), nuolatos pergąsdintas asmuo yra geras pilietis, geras žiūrovas ir geras pirkėjas.
Ne šiaip geras – protingas („Taupau, vadinasi mąstau“, anot liūdnai pagarsėjusio banko).
Iš dalies „protingumu“ čia vadinamas darbštaus apdairaus kurmio („dėk grūdą prie grūdo“) rūpestėlis: jam nėra dabarties, tiktai grėsminga ateitis, kuri, jei pasistengs, galbūt neateis, galbūt pasitrauks kaip horizonto linija, baugindama vis naujus nerimus keliančiais pavidalais.
Kurmis (jo horizontas, belaukiant „juodos dienos“, visada juodas, ir visada toks pat) – iš tiesų svajonių pilietis. Bet tik iš dalies.
Reikia ne vien kad jis „rūpintųsi“ dabarties sąskaita – dar reikia, kad drebėtų: specifinės emocinės būsenos, „įsitraukimo“, parengties būti bet kada „patrauktu“ bet kokio išorinio signalo. „Patrauktu“ taip, kad negebėtų tos baisios minties išmesti iš galvos.
Tik „tamsios masės“ esą taip „nepatraukiamos“ – dėl to, kad tamsios („jos nesupranta“, „neatsakingos“, „joms nerūpi“).
Ir tai – kažkas nauja. Pats šis „tamsumo“ ir amoralumo sukabinimas su „abejingumu“, o išsilavinimo, intelekto ir moralės – su nerimu.
Ankstesnės epochos, regis, manė veikiau priešingai: mąstantį individą neramino, turėjo neraminti, ne tiek „įvykiai pasaulyje“, kiek jo paties vidinė kokybė (kaip save modifikuoti į tokį, kuris pajėgus suvaldyti betarpiškas spontaniškas reakcijas ir nesiduoti tąsomas „įvykių“ į visas puses, pirma, nei spės susivokti – kaip išmokti valdyti save patį, kaip nebūti „kaip būnasi“, t. y. kaip nebūti tik augalu ar gyvūnu, nuspėjamai modeliuojamu instinktų ir refleksų, kaip atsitraukti in foro interno, vidinėn erdvėn, kurią pirmiausia reikia sau įsteigti).
Ir kas iš to, kad nauja?
Tas, kad sugretinus atsiranda galimybė pamatyti dabarties emocinį režimą kaip esantį, ir ne šiaip „savaime“ esantį, o kaip specifinę politinę konfigūraciją ar, paprasčiau tariant, politinę valią: „Neužsiimk savimi – užsiimk niekais.
Negyvenk dabar. Negyvenk lyg būtum kažkas daugiau nei paslankus mazgas tinkle. Nebūk in foro interno. Nemanyk, kad esi.“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.