Nida Vasiliauskaitė. Kaip pajėgti išeiti iš kambario?

Pilni socialiniai tinklai ironizavimų dėl antialkoholinės kampanijos absurdų ir niekšybės – ir aš taip daryčiau, nes tai protestas, tai pasipriešinimas, nes „O ką daugiau?“ BET: paskaitai tą srautą, ir jo efektas skaitytojui vienareikšmiškas – ne protestas, o rezignacija, priėmimas tų potvarkių kaip Realybės („Taip jau yra, nieko nepadarysi…“), iš kurios belieka tik šaipytis, užuot pareikalavus, kad dingtų ji taip pat staiga, kaip atsirado.

Šaipymasis yra pripažinimo forma: nėra jokių riaušių prieš A. Verygą, kaip nebuvo dėl šauktinių prievolės, kaip nebūtų, net jei premjeras lieptų nuo rytojaus išsitatuiruoti asmens kodus ant rankų arba užrašą „Aš – idiotas!“

Kodėl? Nes niekam nebesvarbu? Nes visi pritaria? Ne, anaiptol. Nes niekas negali patikėti, jog (1) tai tikra, realu, tikrai vyksta, tikrai bus, (2) įmanoma tam pasipriešinti, aš galiu, o yra ne tik aš, yra mes, ir mes galim.

Perversmai, protestai, revoliucijos, naujos socialinės formacijos atsiranda ne tada, kai yra geras pagrindas nebesitenkinti status quo, ne tada, kai nepakeliamai sunku ir nėra ką prarasti, o kai tvyro aplink tikėjimas, jog ši padėtis išnyks, jei pareikalausime: tam tikra „dvasia“, senoviškai tariant. Priešinga kitai, kurios sukaustyti vakarėlio dalyviai negali išeiti iš kambario, nors niekas nedraudžia, nelaiko, ir jokių fizinių kliūčių nėra (sename Luiso Buñuelio filme „El ángel exterminador“ („Angelas Naikintojas“).

Šis „visuomenės“ nepajėgumas priešintis (būti visuomene, be kabučių), atrodytų pagrindu nevilčiai ir politiniam pesimizmui, bet taip nėra: visuomenė („masės“, „liaudis“, „tauta“...) negali, bet gali mažesni socialiniai dariniai ar individai – jie tuomet yra vienintelis legalus disento šaltinis, vienintelis realus politinis subjektas: kas nelaukia, kol „visuomenė“ įteiks mandatą (ji jo iš anksto neduotų ne dėl to, kad nepritaria, o dėl to, kad nepajėgia, netiki, nedrįsta – nes apsinešusi kasdienės rutinos Maja įstengia tik galvoti, jog rytojus bus „kaip šiandien“ ir taip visi rytojai), o jį inicijuoja. Visa, kas nauja, atsiranda tiktai taip. Arba niekaip.

Bet, sako bemaž visi – nuo dešinės iki kairės, – ta ir bėda, kad „mūsų visuomenė“ atomizuota: nėra kolektyvinio subjekto, pajėgaus Revoliucijai (skundžiasi kairė), nebėra ir tradicinių bendruomenių (skundžiasi dešinė).

Visur tik „savanaudžiai egoistai“ (supraskime, „individualistų“ sinonimas), o šie, kaip matome, negeba susiorganizuoti ginti net savo pačių kolektyvinio intereso (Kur gamintojų ir prekybininkų protestai ir lobizmas?

Netgi naujausias „Vynotekos“ lankstinukas – „Vynotekos“, ne „Maximos“ ar spaudos kiosko – dabar reklamuoja tik kavas, ikrus, šokoladus ir vienintelį varganą nealkoholinį šampaną. Susitaiko ir prisitaiko, paklūsta direktyvai, kuriai efektyvumu nė iš tolo neprilygo net M. Gorbačiovo laikų trumpalaikis vajus. Su ko dar uždraudimu visi tyliai klusniai susitaikys?)

Ir taip – bekeiksnojant ne tuos, kuriuos reikia – apkaltinamas vienintelis galimas (vienintelis, kada nors apskritai egzistavęs) politinio protesto šaltinis: ne „masės“, o laisvu besijaučiantis, laisvu norintis būti žmogus.

„Masės“ visur ir visada yra tai, kas valdoma, kuo manipuliuojama (kaip tik dėl to, kad jos nėra vienas kūnas ir viena sąmonė, ir niekada nebus, nebent trumpalaikę akimirką, kai persilieja su savo lyderio valia, t. y. tampa jo tęsiniu, tam tikru Megaindividu, ir ima atitinkamai veikti) – priešingai individams, kurie yra tiek individai, kiek pajėgūs autonomijai ir disentui. Laisvė – atskiro žmogaus poreikis ir savybė, bet ne kolektyvo. Ir ne, jis nėra joks „savanaudis egoistas“; pastarasis apskritai neegzistuoja, jo nėra, išvis.

Manantys priešingai – kad savanaudžių egoistų ne tiktai esama, bet netgi taip gausu, jog jie sudaro specifinę mūsų laikų problemą, pavyzdinį epochos charakterį – paprastai turi minty korupcijos subjektą, kuris spjauna į „bendrą gėrį“, grobsto biudžetą, be skrupulų išnaudoja aplinkinius, „rūpinasi tik savimi“.

Bet toks yra anaiptol ne visas kolektyvines struktūras sutraukęs „vienas sau“ ar „svarbu tiktai aš“ veikėjas, joks ne atomizuotas individas, o žmogus, kuris taip elgiasi dėl vaikų, dėl meilužės, dėl draugų ir giminaičių, iš patriotizmo savam klanui, miesteliui, savam verslui, savai UAB ar pan.: jo „save“ ir motyvą tariamam savanaudiškumui sudaro kuo įvairiausi jam svarbūs „kiti“.

Painioti šį (seną kaip pasaulis ir visiškai nesvarbų) tariamą egoistą su modernybės atomizuotu individu, programiniu individualistu ar politinės laisvės subjektu ir, užsipuolant jį, užsipuldinėti, kolektyvinių darinių vardan, pačią asmens laisvę kaip politinį blogį – reiškia, apversti situaciją aukštyn kojomis: ne šiaip teršti viešą erdvę beprasmiais nesamų problemų svarstymais ir nesamų motyvacijų smerkimais, bet dar ir įtikinėti visuomenę tuo, kad ji laisva tampa tada, kai sunaikina savyje (prisižiūrėdama neužsikrėsti „individualizmu“) netgi prielaidas laisvei (plg. gerai žinomą atgrasymo lozungą „Vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove“: apeliacija į „supratimą“, kad pats sau nepriklausai, bet priklausai šeimai ir visuomenei, ir esi joms skolingas savo sveikatą). Individų pajėgumas „išeiti iš kambario“ taip paskelbiamas politikoje vietos neturinčiu turėti „egoizmu“, o visuomenė, kaip žinia, bet kuriuo atveju neegzistuoja: kol jos laikinai nesuvienija į politinį Kūną laisvi žmonės, pravardžiuojami „egoistais“ (tyčia painiojami su didesnį socialinį pasaulį instrumentiškai panaudojančiu savo mažų privačių socialinių ryšių labui apolitišku kasdienybės „šiaip žmogumi“).

Labai tikiuosi, kad partijos, norinčios laimėti būsimus rinkimus, susipras įtraukti į savo programas atšaukti A. Verygos nuopelnus šioje kovoje. O taip pat – kad keiksnoti individualizmą taps pagaliau blogu tonu: politinės blogybės nutinka ne dėl jo pertekliaus, bet dėl jo stokos.