N.Lašienė. FNTT skandalas: kada įneš tortą?

Prezidentės sprendimas – grąžinti nesantaikos tarp koalicijos partnerių kamuolį – į Seimą ramybės neatnešė. Atrodo, tai tik dar labiau pakurstė ugnį. Ar pavasario sesija nesibaigs rinkimais vasarą?

Trūksta tik torto. Peštynės Seime tarsi iš filmo. Visi įkaitę įrodinėja savo tiesą ir kalba apie teisingumą. Savo teisingumą. Visos besipešančios pusės įsitikinusios savo teisumu. Konservatoriai renka argumentus, taškus ir rinkėjus. Pagaliau išmušė jų žvaigždžių valanda!

Užtenka to karamelinio sambūvio, kai Prezidentūra su Vyriausybe ta pačia gaida giedojo, o tauta inkštė ir raudojo. Mokesčiai, emigracija, nedarbas ir pašalpos, augantis BVP ir maisto kainos, vis didesnei gyventojų daliai nebeįperkama šiluma ir strateginiai energetikos projektai. Didingos vizijos ir nyki kasdienybė. Užteks. Meilė trunka iki rinkimų kampanijos pradžios. Prasideda balsų medžioklė. Prasideda kova.

Aukštai reitinguota prezidentė užstojo nykštukinių koalicijos partnerių ministrą, ir premjerą, kuris tam ministrui buvo liepęs dingti iš akių ir Vyriausybės, dalis visuomenės kaipmat pamilo. Karštai karštai ir egzaltuotai. Jie įtikėjo. O tikint – ar reikia argumentų? Kita dalis toliau myli prezidentę ir mano, kad jos sprendimas yra teisingas. Premjeras aiškina ginąs teisingumą. Prezidentė neaiškina nieko. Ir nesiaiškina. Tegu vyrai aiškinasi patys.

Blykst tyrimas ir poligrafas

Neringa Lašienė

Skundžiamasi informacijos trūkumu. Informacijos netrūksta niekada. Trūksta faktų ir aiškumo. Trūksta tvarkos.

Premjeras ir jo sekėjai tiki, kad ministras padarė klaidą. Ministras tiki, kad jo sprendimas teisėtas ir teisingas. Premjeras remiasi Antikorupcinės komisijos, tikriau sakant – politikų aktyvistų, pasivadinusių “Kernagio aštuntuku”, iš kurių šeši – premjero bendrapartiečiai, blykst tyrimo Išvadomis. Ministras, atleidęs du FNTT pareigūnus, dėl kurių atleidimo ir aiškinosi Komisija, remiasi Valstybės saugumo dokumentu, kuris remiasi poligrafu. Neteisėta ir neteisinga, rūstauja atleistieji generolas V. Gailius ir majoras V. Giržadas. Ne tą aparatas parodė. Pasak generolo, poligrafo parodymai suklastoti, o jo teisės pažeistos, todėl jis gins jas teisme. Jis sieksiąs, kad apskritai būtų užkardytos bet kokios galimybės atleisti pareigūnus remiantis neaiškiomis pažymomis ar poligrafo parodymais.

Poligrafas, sako poligrafo ekspertas Vitas Saldžiūnas, toks prietaisas, kuris, kaip prietaisas, labai tikslus, rezultatų patikimumas siekia 95–98 nuošimčių. Tačiau rezultatų tikslumas priklauso nuo metodikos ir poligrafologo kvalifikacijos. Apgauti poligrafo neįmanoma, tačiau poligrafologai retkarčiais apgaunami. Visi mes žmonės. Pasak eksperto, specialiosios tarnybos sprendžia pačios, kada, kokiais atvejais poligrafas naudotinas. Ar gali poligrafo parodymai apkaltinti nekaltą?

Pasak eksperto, pasaulyje pagrindinės tyrimo poligrafu metodikos yra dvi. Pirma – kontrolinių klausimų testai, kurių yra daug rūšių. Ekspertas tvirtina, kad su šia metodika praktiškai įkliūna visi nusikaltę. Kita paremta tuo, ar tiriamasis turi informacijos apie tiriamą įvykį. Mokslininkai mano, kad su šia metodika praktiškai neįmanoma nuskriausti nekaltą žmogų, bet kaltieji gali ir išsisukti... Asmens patikimumui nustatyti, pasak V. Saldžiūno, turi būti naudojamas visas kompleksas priemonių, tarp jų, viena priemonių, kaip pagalbinė, yra tyrimas poligrafu. Amerikoje visi CŽV darbuotojai kartą per penkmetį iš naujo patikrinami poligrafu, jau nekalbant, kad tikrinami ir priimant į tarnybą. Nors jo duomenys nėra vieninteliai lemiami, bet poligrafas sutaupo laiko ir pinigų, nes dalis kandidatų “atsijojama”. Kita vertus, tokia procedūra paprastai atgraso ne itin sąžiningus žmones siekti vadinamųjų “jautrių “ postų.

Lietuvoje tyrimas poligrafu yra atliekamas remiantis LR Poligrafo naudojimo įstatymu, kuris galioja nuo 2000 metų ir buvo priimtas tų pačių konservatorių teikimu, pastangomis ir balsais. Kadangi labiausiai ginčijamasi dėl to, teisėtai ar ne vidaus reikalų ministras iš pareigūnų atėmė teisę dirbti su slapta informacija, pacituosiu visą 10 Įstatymo straipsnio 1 dalį: “10 straipsnis. Tyrimo ar jo atsisakymo pasekmės. 1. Tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.“

Kur teka valstybės paslaptys

Nežinau, kokius duomenis VSD ar kitos specialiosios tarnybos pateikė valstybės vadovams ir vidaus reikalų ministrui. Galbūt FNTT vyrai yra dar viena slaptų pažymų karo auka. Išsikerojusi pažymų kultūra, kai spec. tarnybos, neaiškindamos savo sprendimų išduoti ar ne leidimus dirbti su slapta informacija, turi galimybes gan stipriai lemti kadrų politiką. Galbūt atleistieji nekalti. O jeigu? Šiaip ar taip, buvo suplanuota slapta operacija. Ta operacija sužlugo, nes informacija apie ją tą patį vakarą pasiekė “operuojamųjų” ausis. Kažkas išdavė. Žinojo aštuoni. Visi buvo tikrinami. Kažkam nepasisekė.

Neringa Lašienė

Jei FNTT vadovai be teismo būtų mikliai sugrąžinti į darbą, ar tai būtų teisingumas? Tai atrodytų ne tik saviškių, bet ir stipriai įsipareigojusių tai politinei jėgai, kuri juos įkišo atgal į spec. tarnybos vadovus, šiurkštus protegavimas, netinkantis demokratinei teisinei valstybei.

Ministras atostogavo, kai atėjo atsakymas dėl pirmojo tyrimo poligrafu. Vidaus reikalų ministeriją užgriuvo STT. Ko ieškojo? Neva kažkoks įsakymas buvęs ne taip pasirašytas. Ministras grįžo iš atostogų ir tuoj buvo paklaustas LRT žurnalistės, ar ministras pasitiki FNTT vadovu Vitalijumi Gailiumi. Jis, pasak Lietuvos televizijos naujienų tarnybos pranešimo, “nepaneigė, kad generolas V. Gailius buvo tikrinamas melo detektoriumi ir rezultatai jam nebuvę palankūs”.

Tai reiškia, kad į N. Puteikio formuluojamą klausimą, ar ministras nenutekino paslapties dėl V. Gailiaus tyrimo poligrafu rezultatų, logiškas atsakymas būtų – ne. Negali nutekinti paslapties, kuri jau yra nutekinta ir žinoma žurnalistams. Kitas klausimas, iš kur apie tyrimą sužinojo žurnalistai?

Iš VSD? Iš prokuratūros? Iš FNTT? Žurnalistai turi teisę neatskleisti savo informacijos šaltinių. Ta teise “šaltiniai” ir naudojasi, tekindami “saviems” žurnalistams visokius operatyvius „pletkus“ ar informaciją, tinkamą susidoroti su neįtinkančiais. Politikais, pareigūnais, kolegomis ar šiaip tarnybų kareiviais ir karininkais, netyčia atsidūrusiais ne laiku ir ne vietoje. O dar skundžiamasi informacijos trūkumu. Informacijos netrūksta niekada. Trūksta faktų ir aiškumo. Trūksta tvarkos.

Netvarka ir atsakomybė

Turbūt būtų sunku paneigti, kad tokioje svarbioje įstaigoje kaip prokuratūra karaliauja netvarka. Laikraščio leidėjas G. Vainauskas šaiposi, kad jo žurnalistai budi prie prokuratūros durų. Gal informacija iš ten teka ir srovelėmis, ir upelėmis? Atrodo, kad nėra tvarkos, kaip informacija turėtų būti įslaptinta. O kai nėra tvarkos, nėra ir atsakomybės. Kaip gali ieškoti kaltų, kas nutekino svarbią informaciją, kai neaišku, kas už ją atsakingas? O kas valdo informaciją, kas ją dozuoja, atrinkinėja ir pateikia, slapčiomis ar atvirai, tas turi galią. Tas valdo. Todėl netikiu, kai man sako: tikėk žmogum! Tikėk, kad tie kalti, o tie – ne. Netikiu. Pasak “Melo teorijos” veikėjo, žmonės meluoja.

Ar karai kyla dėl tikėjimo? Vargu. Kariaujama taigi dėl galios. Dėl valdžios. Dėl to, kas valdžią vykdo. O Lietuvoje vykdomoji valdžia yra labai demokratiška. Šeimyninė. Dvipradė. Ji ir jis. Vyriausybė ir prezidentas. Arba prezidentė ir premjeras. Dar yra Seimas, kuris kalba kalba, išsikalba ir leidžia įstatymus. Apkalbėtus ir Seimo patvirtintus. Ir dar yra teismai, kurie nustato teisingumą.

Neringa Lašienė

Generolas V.Gailius, statutinis karininkas, atleistas prabilo ne tik apie tai, kad tas postas buvusi didžiausia jo gyvenimo svajonė, bet kad jie, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovai, atleidžiami neva dėl to, kad tyrę kažkokių partijų rėmėjus ir net turį politikų raštelių. Jei tyrimai vyksta, ar jis galėjo tai išviešinti?

Ar Vyriausybė gali atšaukinėti ministrų įsakymus? Tai atsakys teisės žinovai. Ar ne teismas sprendžia atleidimų iš darbo teisėtumą ir ar nebuvo pažeistas teisingumas? Kaip sakė šv. Augustinas, „nesant teisingumo, kas gi iš viso yra valstybės, jei ne didelės plėšikų gaujos? Teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o ne aštuntukai ar “troikos”. Dura lex, sed lex. Kvailas įstatymas, bet įstatymas, ir jo reikia laikytis. Arba jį keisti. Seime. Bėda ta, kad mūsų žmonės lengvai įtiki žmonėmis, bet netiki teise. Netiki įstatymais. Netiki ir nenori laikytis.

Generolas Vitalijus Gailius, statutinis karininkas, atleistas prabilo ne tik apie tai, kad tas postas buvusi didžiausia jo gyvenimo svajonė, bet kad jie, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovai, atleidžiami neva dėl to, kad tyrę kažkokių partijų rėmėjus ir net turį politikų raštelių. Jei tyrimai vyksta, ar jis galėjo tai išviešinti? Net išsvajotosios vietos praradimas neatleidžia generolo nuo įstatymų laikymosi. Kita vertus, jei FNTT vadovai be teismo būtų mikliai sugrąžinti į darbą, ar tai būtų teisingumas? Tai atrodytų ne tik saviškių, bet ir stipriai įsipareigojusių tai politinei jėgai, kuri juos įkišo atgal į spec. tarnybos vadovus, šiurkštus protegavimas, netinkantis demokratinei teisinei valstybei. Tai būtų valdančiosios partijos pataikavimas sukiršintos ir perskeltos į dvi dalis – proprezidentinę ir propremjerinę – visuomenės daliai. Rinkimai?

Išeitys pagal...

Pasak apžvalgininko Vlado Laučiaus, išeities iš sudėtingos padėties pirmiausia turi ieškoti tie, kurie į tą padėtį įstūmė. Tai turi būti adresuojama pirmiausia valdančiajai partijai, kuri jau keletą savaičių kariauja informacinį karą. O Antanas Kulakauskas sako, kad geriausias variantas Lietuvai – mažiausiai blogi sprendimai. Tam, kad ši Vyriausybė pabaigtų savo kadenciją, reikia liberalcentristams pakeisti ministrą. Kitas kelias, sako A. Kulakauskas, išankstiniai rinkimai. Valdžia negalės dirbti, jei ir toliau taip aistringai aiškinsis tarpusavio santykius.

Didieji koalicijos partneriai ruošiasi interpeliuoti savo ministrą, opozicija patenkinta, kad pozicija net tuos jų darbus nudirba. Dėl priešlaikinių rinkimų pirmąjį birželio sekmadienį siūlymas Seime jau įregistruotas.

Buvęs konservatorių premjeras G. Vagnorius sako, kad premjeras turėtų pasitikrinti pasitikėjimą Seime ir, jei jo Vyriausybe pasitikima, nešti prezidentei antrąkart teikimą atleisti nebeįtinkantį ministrą.

Kitas ekspremjeras G. Kirkilas, valdęs mažumoje, prisimena, kaip, nepatvirtinus Zigmanto Balčyčio kandidatūros, prezidentas V. Adamkus pakvietė G. Kirkilą ir A. Kubilių papietauti ir paklausė, kuris imsis mažumos Vyriausybės atsakomybės. Pasak G. Kirkilo, A. Kubilius pasakęs, kad kairiųjų Vyriausybė būtų iš didesnės mažumos suformuota. V. Adamkus paklausė, ar A. Kubilius rems kairiųjų mažumos Vyriausybę. Buvo pažadėta remti skiriant Vyriausybę, taip pat paremti pagrindinius projektus. Taigi prie deserto A. Kubilius ir G. Kirkilas sukirto rankomis. Torto turbūt nepritrūko. Ir dabar, svarstant gyvybinius Lietuvai klausimus dėl energetikos, palaikymą mažumos Vyriausybė rastų.

Beje, bankrutavus Lietuvos akciniam inovaciniam bankui tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius iš jo atsiėmė pinigų ir dėl to jam teko atsistatydinti. Socdemams teko ieškoti kito premjero ir naujai sudaryti Vyriausybę. Septintosios Vyriausybės vadovu tapo Mindaugas L. Stankevičius. Taigi ambicijos su saiku – sveikas reikalas, rinkimai irgi svarbu, bet ar ne energetika svarbesnė?