Tačiau dar likus trims savaitėms iki Seimo rinkimų, viešojoje erdvėje buvo svarstoma, kad Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) lyderis G. Landsbergis sutarė su Socialdemokratų partijos (LSDP) vadovu G. Palucku dėl būsimos bendros koalicijos.
Tokia „Vaivorykštės“ koalicija atitiktų Vakarų pasaulyje vykstančius ideologinius politinius persigrupavimus ir galėtų suteikti TS-LKD tvirtesnes prielaidas formuoti vyriausybę, bet paskubintų Lietuvos politinio spektro poliarizaciją.
Viešojoje erdvėje gandams apie būsimą „vaivorykštės“ koaliciją pagrindo davė Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis R. Karbauskis, pasakydamas, kad G. Paluckas nesikalba su LVŽS dėl porinkiminio bendradarbiavimo.
Pats socialdemokratų vadovas G. Paluckas, anksčiau nei teigęs, nei neigęs, kad gali eiti į koaliciją kartu su TS-LDK, rinkimų naktį interviu LRT sakė, kad nemato prielaidų „vaivorykštės“ koalicijai, bet viskas turėtų spręstis po antrojo rinkimų turo. G. Landsbergis taip pat nesakė, kad TS-LDK negalėtų dirbti su Socialdemokratų partija po rinkimų koalicijoje. Rinkimų naktį jis, labai nedetalizuodamas, kalbėjo apie „plačios“ koalicijos galimybę.
Paaiškėjo, kad prie šitokios koalicijos, esant galimybėms, mielai prisijungtų ir Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS). Laisvės partijos prisijungimas prie tokios koalicijos po jos sėkmingo pasirodymo pirmame ture, peržengiant 5 procentų kartelę ir patenkant į Seimą, taip pat būtų visai tikėtinas.
Tokiems svarstymams pagrindą teikia ligšiolinė Seimo darbo patirtis, kai šios trys partijos beveik metus sugebėjo bendradarbiauti opozicijoje.
Sociologinių apklausų rezultatai taip pat rodo, kad nemažai socialdemokratų rinkėjų antru pasirinkimu rinktųsi konservatorių partiją (11,4 proc.) ir Lietuvos liberalų sąjūdį (15,7 proc.), o konservatorių rinkėjai Lietuvos liberalų sąjūdį (apie 21 proc.) ir socialdemokratus (4 proc.).
Kai kurie politikai ir apžvalgininkai stebisi, kiti piktinasi tariamu G. Landsbergio-G. Palucko (2G) paktu, laužančiu Lietuvos politinę sistemą.
Galima būtų galvoti, kad visos šios insinuacijos apie 2G projektą buvo tik sėkminga LVŽS priešrinkiminė taktika, skirta „atmušti“ krikdemiškai nusiteikusius rinkėjus nuo TS-LDK ir antikonservatoriškai nusiteikusius socialdemokratų rinkėjus.
Tačiau taip pat galima sėkmingai manyti, kad kartu „valstiečių“ lyderis reaguoja į objektyviai vykstančius pokyčius Lietuvos politiniame lauke, kurie nėra unikalūs Vakarų demokratinio pasaulio socialinių ir politinių procesų kontekste.
Politinės sistemos lūžta ne tik Lietuvoje. Visame Vakarų pasaulyje trinasi ankstesnės politinės skirtys ir stiprėja nauja ideologinė politinė poliarizacija.
Naujoji ideologinė politinė priešstata žymi konfliktą tarp ekonominio, socialinio ir kultūrinio atvirumo (integracijos), ir socialinio, ekonominio protekcionizmo bei kultūrinio „uždarumo“.
Lietuvos politika tik pavėluotai reaguoja į šiuos socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius.
Dėl deindustrializacijos ir globalizacijos pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulyje įvyko reikšmingas socialinių ir kultūrinių skirčių persitvarkymas. Ankstesnės politinės skirtys, kurias lėmė pramonės revoliucija ir modernizacija: tarp centro ir periferijos, darbo ir kapitalo, kaimo ir miesto bei valstybės ir bažnyčios, pamažu praranda aktualumą.
Žinoma, jos dar išlieka ir persidengia su naujai kylančiomis socioekonominėmis skirtimis, bet akivaizdu, kad modernizacijos sukeltos socialinės apsaugos ir įtraukties, pagarbos žmogaus teisėms bei laisvėms, moterų ir tautinių religinių bei kitų mažumų lygių teisių užtikrinimo problemos buvo iš esmės išspręstos Vakaruose XX amžiuje.
Šiandien susiduriama su naujais dideliais socialiniais, kultūriniais ar ekonominiais iššūkiais, kurie peržengia nacionalinių valstybių sienas ir reikalauja iš politikų platesnio masto, aukštesnio lygio
sprendimų – mąstymo, sugebančio „išlįsti“ iš senųjų ideologinių rėmų.
Todėl tradicinio Vakarų politinio spektro partijos turi prisitaikyti. Kartu randasi naujos politinės jėgos, kurios siūlo receptus, kaip spręsti naujai iškilusias problemas, tokias kaip klimato kaita, branduolinių ginklų kontrolė, globalios liberalios ekonomikos bręstanti krizė, biotechnologijų teisinis reglamentavimas, interneto reguliavimas.
Tačiau pats ryškiausias prieštaravimas yra tas, kad tai yra globalios tarptautinio masto problemos, o sprendimų priėmimo svarbiausiais formatais lieka nacionalinės valstybės. Todėl natūraliai Europos ir Šiaurės Amerikos politinės partijos (ir grupės jų viduje) reaguoja į šį prieštaravimą grupuodamosi į „nacionalistus“ ir „globalistus“.
Taip pat Vakarų postmoderniose visuomenėse greta globalizmo ir nacionalizmo priešstatos iškyla kita – „pažangos“ ir „tradicijos“, esminė takoskyra. Ji yra tarsi ankstesnio nesutarimo dėl valstybės ir bažnyčios vaidmens visuomenėje tęsinys postmodernizmo epochoje.
„Progresyvieji“ siekia peržengti krikščioniškosios moralės nuostatas – net ir tas, kurios yra tapusios savaime suprantamomis vertybinėmis normomis vakarietiškose visuomenėse ir jau nėra tapatinamos su religija, pavyzdžiui, monogamija, vaikų ir tėvų teisės bei pareigos (Prancūzijos „Radikalus judėjimas“, Prancūzijos ir Vokietijos žaliųjų partijos, Lenkijos „Wiosna“, Lietuvoje „Laisvės partija“).
Tokios politinės jėgos siekia išsilaisvinti iš tradicinių socialinių ryšių, „išsinerti“ iš senųjų tapatybių rūbų, nes jie absoliučiai prieštarauja asmens laisvei, lyčių egalitarizmui, homoseksualų teisinio statuso sureguliavimui, eutanazijos įteisinimui, lengvų narkotikų dekriminalizavimui ir t.t.
„Tradicionalistai“, priešingai, stengiasi išlaikyti tradicinės moralės, lyčių vaidmenų, šeimos, vietos bendruomenių, nacionalinių valstybių ir tautų svarbą (Vokietijos AfD, Prancūzijos „Nacionalinis sambūris“ (M. Le Pen partija), Lenkijos „Teisė ir teisingumas“, Lietuvoje „Nacionalinis susivienijimas“).
Su tokiais pat iššūkiais, kaip ir kitose Vakarų šalyse, susiduria ir Lietuvos politinės partijos. Prof. Dr. Ainė Ramonaitė taip pat pastebi, kad vis sunkiau apibūdinti Lietuvos partijų pasiskirstymą pagal vertybinį ideologinį turinį – kyla klausimas, pagal ką priskirti partijas į kairį flangą, o pagal ką – į dešinį.
Jau anksčiau ėmė ryškėti konservatorių programinių nuostatų vertybinis poslinkis į liberaliąją pusę ir globalėjimo link. G. Palucko vadovaujama Socialdemokratų partija bando replikuoti Vakarų Europos
socialdemokratinių ir kitų kairiųjų partijų programines nuostatas ir politinę darbotvarkę, atspindėti liberalias tarptautinės ir vidaus politikos tendencijas.
Tarptautinės sociopolitinės raidos tendencijos, Lietuvos potencialių rinkėjų apklausos ir TS-LDK, LSDP ir LLS lyderių pasisakymai verčia pagrįstai spėti, kad „vaivorykštės“ koalicija ideologiškai gali būti tikrai įmanoma. Prasminga patikrinti programines nuostatas bei realų balsavimą Seime.
Prieš rinkimus atsirado keletas skaitmeninių internetinių įrankių, leidžiančių rinkėjams prieš balsavimą vertinti politines partijas ir politikus. Šie įrankiai teikia galimybę rinkėjams pasitikrinti politinių partijų ir politikų deklaruojamas vertybines pozicijas ir nuostatas bei atitikimą tarp pastarųjų ir politikų balsavimo šios kadencijos Seime už vienus ar kitus teisės aktus.
Tokių įrankių pavyzdžiai: Priimk sprendimą, Mano balsas, Laisvos visuomenės instituto parengtas politikų balsavimo atitikimas LVI pozicijai. Pastarųjų dviejų politinių partijų ir politikų pozicijų nustatymo metodologijos aiškiai išdėstytos.
Pozicijos ir balsavimai migracijos, pabėgėlių perkėlimo, dvigubos pilietybės, pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis, ES integracijos gilinimo klausimai esmingai atspindi „globalistų“ ir
„nacionalistų“ ideologinę skirtį, o „tradicijos puoselėtojų“ ir „progresyviųjų“ takoskyrą taikliai žymi atsakymai į klausimus dėl gyvybės nuo prasidėjimo apsaugos, santuokos ir šeimos esmės, tėvų teisių auklėti vaikus, lengvųjų narkotikų legalizavimo, teisės įsigyti ir laikyti pusiau automatinius ginklus.
Nepretenduojant į galutines išvadas ir palyginus balsavimus bei atsakymus šiose sistemose pagal aukščiau paminėtus vertybinius pasirinkimus, galima pastebėti įdomią tendenciją, kad LLS, LSDP ir Laisvės partija labiau priklauso „globalistų“ bei „pažangos“ stovyklai, o TS-LDK viduje pozicijos išsiskirsto.
TS- LKD pirmojo dešimtuko narių atsakymuose yra individualių išimčių, kai vienu ar kitu klausimu individuali pozicija skiriasi nuo „globalistams/ progresyviesiems“ ar „nacionalistams/ tradicionalistams“ būdingų atsakymų rinkinio.
Vis dėlto, TS-LKD pirmojo dešimtuko konservatoriškosios pusės nariai balsuoja ir pasisako labiau už „globalistines“ pozicijas ir „pažangą“, o Krikščionių demokratų bendrijai priklausančių TS-LDK pirmo dešimtuko narių pozicijos šiais klausimais panašesnės už nemažą dalį LVŽS narių išsakomomas nuostatas, taip pat ir Nacionalinio susivienijimo ir Krikščionių sąjungos nuostatas. LVŽS frakcijos pasidalijimas tarp „tradicionalistų“ (didesnioji dalis 38 iš 49) ir „progresyviųjų“ yra taip pat išryškėjęs šioje kadencijoje balsuojant dėl žmogaus gyvybės, vyro ir moters santuokos, giminyste grįstos šeimos, tėvų teisių apsaugos klausimais.
Todėl galima TS-LDK, LSDP, LLS ir galbūt Laisvės partijos koalicija niekuo neišsiskirtų iš kitų Vakarų šalių politinių sistemų ideologinių pasikeitimų ir atspindėtų šių poslinkių atgarsius Lietuvoje.
Tačiau tokia „vaivorykštės“ koalicija, matyt, provokuotų krikdeminės TS-LKD dalies (bei pritariančių konservatorių) ir „senųjų“ socialdemokratų grupės galimą atskilimą.
Tai galėtų paskubinti likusio Lietuvos politinio spektro blokavimąsi aplink LVŽS. Socialdemokratų senbuvis V. Andriukaitis iš politinės patirties instinktyviai prognozuoja, kad tokia koalicija vestų prie LSDP skilimo arba dar blogiau – žlugimo. Delfi apžvalgininko V. Laučiaus analizė taip pat numato tokios išdavos realumą.
Įdomu, kad tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai stengiasi išlaikyti pasenusią, laiko dvasios neatitinkančią kairiųjų bei dešiniųjų priešstatą. Kol kas tik naujos politinės jėgos, tokios kaip Laisvės partija ir Nacionalinis susivienijimas, aiškiai įvardija naująsias skirtis ir atitinkamai deklaruoja savo pozicijas skirtingai nuo senųjų tradicinio politinio spektro partijų, kurios vengia aiškiai atsakyti į naujai kylančius vertybinius klausimus.
Laisvės partijai pasirodžius pirmame rinkimų ture gerokai geriau nei prognuozuota, TS-LKD dėliojant galimos koalicijos partnerius neišvengiamai teks apsispręsti, kokiomis vertybėmis ši partija vadovaujasi praktikoje. Per ateinančias dvi savaites (ne)susitarimai dėl vieni kitų kandidatų parėmimo antrame ture parodys kiek „vaivorykštės“ koalicija yra reali.