Partizanų kasdienybė: sustirę, skaudamais dantimis ir sąnariais, gyvi puvę po žeme

„Nieko keista, kad kai kurie žmonės fiziškai ir dvasiškai palūžo, nors didžioji tų kovotojų dalis liko ištikima tautos laisvės kovos priesakams. Todėl prisiekiau sau: rinkti ir užrašyti kuo daugiau tų žmonių prisiminimų ir juos paskelbti, kad ateinančios kartos sužinotų mūsų laisvės kainą. Taip pat norėjau parodyti ir tikrąjį okupantų veidą, kad niekada nepamirštume, jog gimtoji žemė, laisvė ir nepriklausomybė – neįkainojamas turtas“, - rašoma leidyklos „Margi raštai“ išleistoje dešimtojoje „Laisvės kovotojų prisiminimų“ dalyje.

Knygoje surinkti Pilėnų tėvūnijos, Žaliosios rinktinės, Prisikėlimo, Žemaičių, Algimanto, Vyčio, Vytauto, Didžiosios Kovos, Dainavos, Tauro apygardų partizanų, ryšininkų, rėmėjų ir rezistentų prisiminimai, straipsniai iš archyvų, kitų leidinių. Knygos sudarytojas R. Kaunietis.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Sunku išsakyti žodžiais kalbintų asmenų išgyvenimus ir patirtus žiaurumus, kurie žmonių sielose niekada neužgyja.

Ypač giliai į širdį įstrigo dar 1948 m. Panevėžio Žaliosios rinktinės partizanų būrio vado Juozo Šomkos-Čerčilio ryšininkui Kęstučiui Kuzmai pasakyti žodžiai: „Mielas Kęstuti, nei anglai, nei amerikonai, nieks čia mūsų negelbės, visi mus pardavė, niekam mes nerūpim... Tiek gyvybių pražudyta, tiek mūsų vyrų sunaikinta ir viskas veltui. <...> Jeigu jūs jauni išliksit, jeigu bus laisva Lietuva, tu paminėsi mano žodžius; visokie prisiplakėliai spekuliuos mūsų krauju ir nieko gero čia nebus <...>.“

Likimo ironija, bet ir pats Juozas Šomka-Čerčilis buvo klastingai įviliotas į čekistų pinkles ir žuvo nuo priešui parsidavusių savo kovos brolių paleistos kulkos.

Baigdamas šios knygų serijos publikacijas, dar kartą sugrįžtu prie to žiauraus ir negailestingo partizaninio karo ištakų tam, kad ateinančios kartos suvoktų viena: jei kada nors mūsų tautos istorijoje pasikartotų panaši situacija, kovotojai už laisvę privalo mokytis iš praeities klaidų, labiau remtis gėrio bei atlaidumo dvasia, žmogiško supratimo kriterijais.

Nekalbėsiu apie okupantų atėjūnų ir jų talkininkų vietinių stribų vykdytą tautos genocidą, tai netelpa į jokius padorumo ir žmogiškumo rėmus. Jie buvo fiziškai stipresni ir niekada su niekuo nesitaikstė: nei su savais, nei su priešais.

Kad ir kaip bekalbėtume apie didvyrišką išsivaduojamąją kovą, apie jos dalyvių pasiaukojimą, bet rinktis bekompromisinę mirtį už tautos laisvę – vis dėlto per didelė kaina. Visada prisimenu savo kolegos Laimono Abariaus žodžius: „<...> Pokario partizanai – tautos patriotai, sektinas pavyzdys šiuolaikiniam gero gyvenimo išpaikintam jaunimui. Vien už tai, kad dešimtmetį kovojo su daugeriopai gausesniu priešu, jie verti ainių pagarbos. Tačiau turime pripažinti, kad veikdami nepaprastai sunkiomis sąlygomis, gaudomi, dezinformuojami, gyvi pūdami po žeme, jie buvo tik žmonės, kurie ne visada priimdavo teisingus sprendimus. Jie neturėjo nei teismų, nei kalinimo įstaigų; kai būdavo kalbama apie pogrindžio dalyvių ir talkininkų saugumą, jie netgi negalėjo nuspręsti ar žinoti, kur eis sulaikytas žmogus: į namus pas žmoną ar į MGB būstinę?

Ką reiškė rudenį partizanams likti be žiemojimo vietos? Tai blogiausia, ką tik galima įsivaizduoti... Tokiomis sąlygomis ir būdavo priimami sprendimai, pralieję ir kaltųjų, ir teisiųjų kraują. Būtent apie tai ir reikia kalbėti, privalome atleisti žuvusiems „kitoje pusėje“, suskaičiuoti ir apgailėti nekaltas pokario aukas, kurioms laikmetis buvo toks negailestingas.

Tauta negali susitaikyti tol, kol praeitis traktuojama skirtingai, kol viena pusė kalba, o kita tyli. Tiesos, taigi ir susitaikymo, nepasieksime, kol abi pusės neišsakys savo nuoskaudų ir nepripažins savo klaidų. Mūsų pokario istorija rašyta jau du kartus. Pasistenkime, kad netektų jos perrašyti dar kartą...

Jei kuriame nors krašte partizanai elgėsi nederamai, labai natūralu, kad iki šiol jie „bandituojami“. Kaip vaikai ar vaikaičiai gali vadinti tokius miško brolius, kurie be jokios priežasties sumušė tėvą, senelį?..

Nebūsiu pranašu taip pasakęs. Perskaitę V. Žaliaduonio-Roko prisiminimus („Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė“, Vilnius, 2003), rasite tą patį. Ir dėl to kalta, mano nuomone, bendros kultūros stoka. Lenkų okupuotame Vilniaus krašte žmonės buvo mažiau išprusę, okupantas naikino tautinį lietuvių identitetą. Vilnijos lietuviai neturėjo to gaivaus Nepriklausomybės dvidešimtmečio, kuomet jaunimas buvo ugdomas Dievui ir Tėvynei. Kokia buvo bendravimo kultūra kaimuose, tokią atsinešė ir į būrius: kaip gali nekultūringas žmogus tapti kultūringu gyvendamas miške ir laikydamas rankose ginklą?

J. Semaškaitės taip gražiai aprašytas „skrajojantis būrys“ (dar vadintas tiesiog „daugėliškėnais“), eidamas iš kaimo į kaimą, kam paskutinius batus nuavė, o kam ir laikrodėlį nusegė. Bet visa tai – niekis, palyginus su nekaltai pralietu krauju. Specialiai važiavau į Janionių k. apylinkes, apklausinėjau žmones, aiškinausi, kuo partizanams nusidėjo Adomas Malinauskas. Ką tokio baisaus padarė Gailiešių šeimyna, kad reikėjo sušaudyti dvi pagyvenusias moteris ir jauną merginą? Antano Kryčelės šeima, apkaltinta išlupusi iš tremtinių namų lubas – iššaudyta be gailesčio. Galiu išvardyti ir daugiau faktų...

Tokias nedorybes galima paaiškinti ne tik kaip kuopos vado Karijoto asmeninį žiaurumą, bet ir tuo, kad „skrajojantys partizanai“, kitaip nei sėslieji bunkeriuose, nebuvo prisirišę prie veiklos rajono, jie klajojo per dvi apskritis ir jiems visai nerūpėjo, ką apie juos pagalvos žmonės. Šiandien čia, rytoj – ten, ir niekas nesiaiškins, kokiame kaime ką padarė... Jų veikla rėmėsi ne geru sugyvenimu, o baime.

Aš pasigendu nuoširdaus dialogo pokario tema. 50 metų tylėjo viena pusė, dabar tyli kita. Tylėjimas ne visada reiškia pritarimą, pokario tema pernelyg politizuota, pernelyg skaudi, todėl nukentėjusioji pusė nesileidžia į polemiką. Norime to ar ne, tačiau tikroji pokario tiesa slypi kažkur per vidurį, nes labai mažai kalbama apie kančias tų, kurie nebuvo nei žali, nei raudoni. Apie tuos pamiškių ir kaimų gyventojus, kurie tiesiog norėjo gyventi, auginti vaikus, bet žiauraus pokario metais ne visiems tai pavyko. O baisiausia tai, kad juos pamiršo ir „šie“, ir „praėję“...

Ne mes okupavome – mus okupavo, ne mes okupantui, o mums okupantas primetė žiauraus žaidimo taisykles, tačiau vis dėlto negalime paneigti fakto, kad pokario metais buvo pralietas ne tik kolaborantų, bet ir nekaltų tautiečių kraujas. Tai kol kas nagrinėjama tik nepublikuojamuose moksliniuose darbuose, tuo tarpu visuomenei bandoma įteigti, kad kraują liejo ne rezistentai, bet kažkokios saugumiečių inspiruotos smogikų grupės. Jausdamas atsakomybę, galiu teigti, kad ne mažiau kaip 90 proc. miškiniams priskiriamų aukų žuvo būtent nuo miškinių rankos. Vieną kartą reikėtų labai aiškiai įvardyti – kas ir už ką buvo sušaudytas: kurie buvo kolaborantai, o kurie – atsitiktinės arba nekaltos aukos. Reikia kalbėti ir apie tuos, kurie, nebūdami priešai ir kolaborantai, vis dėlto tapo pokario metų aukomis. Taip manau ne tik aš. Utenoje atidengiant paminklą Vytauto apygardos partizanams, monsinjoras A. Svarinskas pasakė, kad atėjo laikas prisiminti ir tuos, kurie, neturėdami blogų kėslų, žuvo nuo miškinių rankos.“

Atkurta Lietuvos valstybė jau skaičiuoja 25-uosius gyvavimo metus. Blokadų, krizių, pakilimų ir nuosmukių metu netekę bene ketvirtadalio tautiečių, vėl atsigręžiame į pokario istoriją ir akimis ieškome laisvės gynėjų kartos. Jų nebedaug ir jie – ne tie patys, kurie 1990 m. kvėpavo į nugarą išvedamiems SSRS tankams ar dar 2000 m. kupini gyvenimiško džiaugsmo Dubysos slėnyje traukė dainas. Šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo Laisvės kovų pradžios, liko tik paskutinieji liudininkai.

Sunku pasakyti, ar parako kvapas iš Ukrainos pusės, ar keletas išreklamuotų filmų apie laisvės kovas pažadino visuomenės susidomėjimą pokariu. Tai džiugina, bet kartu ir gąsdina, nes šiandieniniai triukšmingi socialinių tinklų patriotai partizanus suvokia it vesternų herojus, tratinančius į kairę ir dešinę būrius okupantų, o suabejojusius greitai „pastato į vietą“. Net rimti rezistencijos tyrinėtojai apeina priešo nuostolių temą, kad išvados nekontrastuotų su patriotų istorijėlėmis apie išmintingus partizanus ir šimtus žuvusių kvailų ir bailių priešų.

Visa tai būtų nereikšminga, tačiau priešo neįvertinimas iškreipia ir pačią partizaninio karo bei pokario laikmečio sampratą. Paviršutiniškas skirstymas į herojus ir niekšus, į protingus ir kvailius – paprastas tik tiems, kurie tuomet negyveno ir nežinojo, į kokį pragarą galėjo įvelti žmogų ne vietoj ir ne laiku pasakytas žodis ar pasirodymas netinkamu laiku negeroje vietoje. Anuometiniame okupantų saugume dirbo profesionalai, mokėję laužyti net nesulaužomus. Jų metodai leido visais atvejais gauti naudą iš voratinklin pagauto žmogelio, nes buvo sukurta ir veikė ištisa tikrinimo, pertikrinimo, užtvirtinimo ir informacijos išsunkimo sistema. Nebereikalingus nuteisdavo ar paleisdavo egzistuoti, nugyventi gyvenimą, o kitas taip ir iškeliaudavo Anapilin nesupratęs, kad buvo „tampomas už virvelės“.

Pokaris – jau apgydytas, bet vis dar maudžiantis mūsų skausmas, tik beveik visi pagrindiniai jos dalyviai jau iškeliavę Anapilin.

Nuotraukose išliko uniformuotų, pasitempusių, gražių ir šaunių vyrų veidai... Bet ar šios dienos žmogus žavėtųsi neparadiniu partizano paveikslu?

Kažin ar jis žino, kad daugelis miško gyvenimą pradėjo apsirengę tuo, su kuo atėjo nuo plūgo ar iš šienapjūtės, kad ginklavosi ne šauniais automatais ir pistoletais (gerų ginklų prisirinko jau gerokai vėliau), bet nešiojosi rusiškas pusantro metro „kačergas“. Mažai liko to laiko vaizdų, nes 1945–1946 m. fotonuotraukos – retenybė, be to, vadai draudė fotografuotis.

Paskui dideli būriai sunyko: ką nušovė, kas registravosi, kas palindęs po kelmu ar šieno kūgyje slapstėsi ir nuo vienų, ir nuo kitų. Kai kurie, grįžę į namus ir neberadę išvežtos šeimos, raudojo prakeikdami ir mišką, ir pažadus bėrusias radijo stotis, o jiems atliepė prakeiksmai iš Sibiran dardančių vagonų. Kiek supriešinta brolių, seserų, kiek sugadinta gyvenimų, nes okupanto prilipdytas „bandito“ vardas plačiu ratu tepė pikčiau už degutą... Žmonos išsižadėdavo vyrų, seserys – brolių, vaikai – tėvų. Visko buvo, nes toks buvo tuometinis gyvenimas.

Žiemą – apsnigti, sustirę; pavasarį ir rudenį – permerkti lietaus, išsivolioję purve, gyvi puvę miške po žeme. Nekalbėsiu apie ligas, dantų, sąnarių skausmus, sužeidimų maudulį, paplėkusį maistą ir dvokiantį vandenį iš bunkerio šulinėlio. Lyg gyvendami poliarinę naktį, vyrai laukė pavasario, kad vėl įkvėptų ne prasmirdusio bunkerio, bet gaivaus miško oro ir žengtų juodu, neišduodančiu pėdsakų taku.

Vis dėlto vyrai rasdavo jėgų dirbti organizacinį darbą, nugriauti kalnus neįmanomomis nūdienos žmogui sąlygomis. Ne visi išlaikydavo, ne visiems pakako kantrybės ir takto. Ir pykdavosi, ir susimušdavo – kiekvienas kvadratinis centimetras duobės buvo išmatuotas. Tai gerai išmanė ir saugumiečiai, pagal bunkerio dydį apskaičiuodavę, kiek „banditų“ čia gyventa.

Tie, kuriems pasisekė gauti žiemai prieglobstį sodyboje – už kasdienę šilto viralo lėkštę iš šeimininkės rankų – atsiskyrė nuo pasaulio keletui mėnesių. Pradėsi vaikščioti po kaimus – šeimininkai išvarys, kur dingsi žiemą be vietos? Kai kurie tapdavo ne visai dorų kaimiečių sąskaitų suvedinėjimo įrankiais, o už laikymą per žiemą – mėsa, grūdais, drobėmis ir duknomis aprūpindavo juos priglaudusią šeimyną. Juk, žinia, drobės ir duknos ant medžių neaugo ir niekas jų gera valia neatiduodavo... Nedažnai, bet buvo ir taip.

Valgyti norėjo ne tik jie patys, bet ir Sibiran išvežti tėvai, šeimos. Kiekvienas laiškelis, kiekviena žinutė į Sibirą ir iš jo ėjo aplinkiniais keliais, per patikimus žmones ir ne visi padėdavo tik už gerą žodį...

Pačiuose būriuose irgi pasitaikydavo ne tik „štukorių“, bet ir piktybiškų drausmės laužytojų – ateidavo skirtingo būdo žmonės. Vieni sugebėdavo prisitaikyti, kiti likdavo svetimi tarp savų ir kartais išliedavo susikaupusį pyktį pakišdami tuos, su kuriais dar prieš kelias dienas krimto tą pačią plutą.

Bet sunkiausią kryželį nešdavo partizanų sesės, mylimosios, mergaitės ryšininkės, pasirinkusios pogrindžio talkininkių kelią. Jų padėtis buvo dar blogesnė nei vyrų, nes rizika ne mažesnė, o užpuolimo atveju galimybės išgyventi minimaliausios. Vyrai dar šen bei ten išeidavo, atsipalaiduodavo kaimuose pas „aldutes“, padarę didelę ar mažą „čėrką“ užsimiršdavo, o merginos likdavo bunkeryje. Ukrainoje net buvo specialiai apmokyti šunys, kurie uosdavo moters kvapą net po žeme. Ar tai žinojo mūsų vyrai – niekas nepasakys, bet čekistinė „geroji patirtis“ sklido per visą Sovietų sąjungą (kaip čia neprisiminus mjr. Sokolovo, iš Ukrainos į Lietuvą atvežusio smogikų grupių organizavimo patirtį). Pakliuvai į mišką, jei neturi brolio – ieškok užtarėjo, kavalieriaus, kuris tavim pasirūpintų. Ir nesigraudink, nes pati pasirinkai tokį kelią. Tai – šimtų mergaičių, merginų, partizanų sesių, žmonų likimai.

Išeinanti pokario amžininkų karta išsineša nerašytą istoriją, kurios niekada nesupras XXI amžiaus pradžios žmogus. Jis taip pat nepersikels į paprasto kaimo žmogaus kasdienybę, nesuvoks persižegnojimo vakare, kad ateinančią naktį namelius aplenktų ir vieni, ir kiti. „Maximose“ apsiperkantis miesčionis nesupras, ką pamiškės kolchozninko šeimai reiškė paskutinė vištelė, paaukota nakties ar dienos „svečių“ stalui, „išėję“ darbymečiui skirti lašiniai, Sekminėms saugotas sūris, išeiginiai batai ir daug kitų mums menkaverčių, bet to laiko žmogui ne tokių jau menkų praradimų.

Reta kuri pamiškės kaimo mergina neskalbė miško vyrų baltinių, nekūreno pirties, retas vaikas, įsuptas į kailinius, nesargybavo lauke ar nestebėjo apylinkių per palėpės langą. Tai metas, kai net šunys žinojo kada loti, kada – ne.

Kas tai išgyveno – žino, todėl neskuba vertinti, smerkti, dėlioti pliusų ir minusų. Greitai teisia tie, kurie anuomet negyveno, o pokarį „žino“ tik iš tokių pat kaip jie „rašytojų“ kūrybos. Griebęs partizanų temą it karštą bulvę šiandienos jaunimas mušasi į krūtinę ir žada kovoti ir mirti už Lietuvą. Neabejoju jų nuoširdumu, bet žinau, kad tik vienetai sugebėtų išgyventi neišprotėję tokiomis sąlygomis, kokiomis metų metus gyveno mūsų partizanai.

Gerbkime juos ne pasitempusius fotografijai, bet pajuodusius bunkerių tvaike, nesiskutusius ir murzinus, nesentimentalius ir griežtus, suklydusius, pralaimėjusius ir netekusius vilties. Mylėkime juos vien už tai, kad klysdami, klupdami, gaudomi, išduoti ir mirdami jie išnešiotą Laisvės ilgesį perdavė ateities kartoms.

Teišlieka mūsų pokario istorija nebūtinai graži ir herojiška, tegul ji bus skausminga ir teisinga. Duobėta, kaip visos mūsų tautos istorijos kelias.