Pradėti reikėtų nuo to, kad Tarptautinė darbo diena atsirado kaip XIX amžiaus pabaigos darbininkų klasės atsakas į sudėtingas ir beteisiškas industrinio pasaulio sąlygas. Šią darbininkų klasę vienijo daugiau ar mažiau vienodos problemos, kurių sprendimo būdus politikoje pradėjo reikšti kylančios kairiosios politinės jėgos.
Tuometinės pasaulio darbininkų solidarumo dienos esmė glūdėjo kovoje už fabrikuose dirbančių ir besiformuojančiam stambiųjų kapitalo įmonių sluoksniui vertę kuriančių žmonių teises, socialines garantijas, sveikatos apsaugą ir sąžiningesnį darbo įvertinimą.
Pirmuosius pokyčių signalus galime fiksuoti su prancūzų sociologo Alaino Touraine „Postindustrinėje visuomenėje“ apibendrintais teiginiais. Industrinį pasaulį, kuriame dominavo gamyba ir kurio herojus buvo fabriko darbuotojas, ėmė keisti postindustrinis periodas, kuriame didesnį pelną pradėjo užtikrinti ne gamyba, o paslaugų teikimo ir aptarnavimo sektorius.
Palaipsniui labai aiškiai apibrėžtą darbininkų klasę, vadinamąjį proletariatą, ėmė keisti naujai atsirandantys socialiniai ir ekonominiai sluoksniai. Postindustrinėse valstybėse formavosi vis tvirtesnės vidurinės klasės, kurios ir pačios pradėjo skaidytis į aukštesniąją vidurinę ar žemesniąją vidurinę ir panašiai.
Galima konstatuoti faktą, kad proletariatas, kaip jis buvo įsivaizduojamas industrinėje visuomenėje, postindustriniais mūsų laikais prarado vieningą pagrindą.
Nepaisant to, kad dabartyje proletariato sąvoka dažnai keičiama prekariatu, turint galvoje dažnai menkos kvalifikacijos reikalaujančius darbus keičiantį, menkas pajamas gaunantį visuomenės sluoksnį, bet kalbėti apie pasaulio darbininkiją ar vieningą jos interesų atstovavimą, rasti bendrus terminus ir bendrus sprendimo būdus vis sudėtingiau (jei apskritai įmanoma).
Taigi, pirmoji problema – pats darbininko ir visos darbo klasės neapibrėžtumas.
Antroji problema puikiai atskleidžiama net ir filosofijoje bei sociologijoje vartojamoje „šūdmalystės“ sąvokoje. Daugiau apie ją galite paskaityti į lietuvių kalbą filosofo Viktoro Bachmetjevo išverstoje Harry G.Frankfurto „Apie šūdmalą“ arba didelio dėmesio sulaukusio Davido Graeberio „Šūdmalimo darbai: teorija“.
Prinstono filosofas H. G. Frankfurtas pasiūlė „šūdmalos“ terminą reaguodamas į tai, kad daugeliu atveju susiduriame su reiškiniu, kai mums sakomi mažaprasmiai teiginiai nebūtinai yra melas, o jų adresantas nėra melagis. Šiais teiginiais siekiama ne sąmoningai klaidinti, tiesiog jų autorius yra indiferentiškas tam, ar teisingi jie, ar ne.
Kitaip sakant, „šūdmalys“ pateikia jums iškreiptą tikrovės vaizdinį, alternatyvią tikrovę, kurioje nėra svarbu, ar tai, kas sakoma teisinga ar ne. Svarbu pateisinti savo reikšmę, nukreipti dėmesio nuo pačio tikrumo ar logiškumo paieškų.
D. Graeberis pasinaudojo šia „šūdmalystės“ koncepcija apibendrindamas tam tikras mūsų laikų darbo rinkos ir darbo koncepcijos tendencijas. Jo teigimu, traukiantis industrinio laikmečio darbuotojų poreikiui, mažėjant gamybos sektoriui, pradėjo rastis naujos darbo vietos, kurios nebūtinai turi aiškią prasmę ar vertę.
Žmogiškųjų resursų konsultantai, komunikacijos ar viešųjų ryšių specialistai, finansų analitikai, įmonių teisininkai, daugybė vadybinio pobūdžio darbų – visa tai D. Graeberis vadina „šūdmalimo darbais“.
Negalima teigti, kad šias darbo vietas užimantys žmonės nedaro įtakos įmonės veiklai ar nekuria tam tikro produkto, tačiau pats šių darbų principas ir darbuotojo funkcionavimas yra akivaizdžiai atsietas nuo aiškaus produkto ar rezultato. Dalis funkcijų gali dubliuotis, gali būti įgyvendinamos efektyviau ar tiesiog nėra būtinos bendram veiklos procesui.
D. Graeberis konstatuoja, kad savo darbų „šūdmališkumą“ dažnai puikiai supranta ir patys šias pareigas užimantys darbuotojai, tačiau inercija, baimė prarasti darbo vietą, o tai reiškia, ir pajamas, stabdo juos nuo savo situacijos reflektavimo.
Kaip pastebi vokiečių filosofas Thorstenas Botzas-Bornsteinas, net ir įžengę į naująjį postindustrinį amžių mes išsaugojome industrinio laikmečio darbo kultūrą, kai administratoriai, naujieji darbų vadovai, prižiūrėtojai, intertiškai skatina palaikyti užimtumą, vaidinti darbštumą ar efektyvumą, net jei tavo atliekamam darbui pakankamas žymiai menkesnis laikas.
Darbuotojai skatinami demonstruoti kuo didesnį aktyvumą, o darbo procesui sukurtas patikrų ir vertinimų mechanizmas, kuris sukuria kontrolės ir užtikrintumo iliuziją. Atsiranda daugybė nebūtinų paslaugų, kurios perkamos dėl inertiškumo ar noro neatsilikti nuo kitų rinkos dalyvių, kurių sprendimus veikia toks pats neapsvarstytas inertiškumas.
Industrinio amžiaus žmogus, hipotetinis fabriko darbuotojas turėjo aiškų žinojimą, kad jo atliekama funkcija prisideda prie aiškaus produkto gimimo . „Šūdmalimo darbuose“ įstrigę mūsų amžiaus žmonės neturi šio aiškumo ir dažnai patiria abejonę, ar jo atliekamas darbas apskritai gali būti pavadintas tikru.
Kitaip sakant, daugelis žmonių dirba ne tik darbuose, kurių nelaiko savęs realizavimo forma, bet ir apskritai abejoja, ar jų veikla turi aiškesnę prasmę. Tam nepadeda net ir šiuolaikinių įmonių skleidžiama absoliutaus korporatyvinio pozityvumo dvasia.
Viename iš naujienų portalų teko skaityti apie tai, kad įmonė dėl ekonominių ir socialinių karantino pasekmių nerimaujantiems savo darbuotojams prablaškyti organizuos jogos treniruotes. Mažas, bet žavus pavyzdys, kai rimtą problemą bandoma užglaistyti korporatyvinio pozityvumo, prievartinio komandiškumo ir instruktuoto atsipalaidavimo mišiniu.
Taigi, galime išskirti ir antrąją ryškią problemą – darbas, pati darbo sąvoka stokoja prasmės.
Sudėtinga pasiūlyti aiškų receptą kompleksinėms ir ne tik ekonominį, bet ir sociologinį bei filosofinį matmenį turinčioms problemoms.
Aišku viena – Tarptautinė darbo diena turėtų tapti ne retrogradiškų marširavimų gatvėmis, transparantų nešiojimo ar nuobodžiaujančio naujojo proletariato paieškų laiku. Kalbėti apie darbo santykius, darbuotojų garantijas, socialinį ir sveikatos saugumą reikia tiek pat, kiek ir permąstyti pačio darbo sampratą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.