Kas čia, po velnių, vyksta? Nieko baisaus, juk ne karas. Nors vis dėlto truputį karas: vienas mažas picerijos klientas atima iš didesnio valgytojo planšetę, anas supyksta, įvyksta nedidelis susistumdymas, per kurį planšetė lekia po stalu. Prasideda planšetės gaudymo operacija, tačiau ji baigiasi blogai: terasoje priremtas paspirtukas krinta ant gretimo stalo kliento. Ant kojos. Ar kažkur. Vieno stalo konfliktas perauga į rimtesnio lygio dviejų stalų susidūrimą. Paspirtuku užgautas klientas reiškia oficialias pretenzijas pirmojo stalo šeimos galvai. Absoliučiai tradicinės, absoliučiai lietuviškos šeimos pietūs decibelų, šurmulio, emocijų kiekiu labiau primena seną itališką filmą. Kakofonija! Išvertus iš graikų kalbos būtų: blogas skambėjimas.
Vis tik įdomiausias šios garsų, veiksmų ir santykių makalynės aspektas yra šis: konflikto propedeutika. Itališko stiliaus lietuviškos šeimos tėtis nukentėjusiam klientui pateikia atžalas išteisinantį požiūrį: „Juk netyčia! Ar jums neaišku? Čia juk vaikai, ne banditai, nejaugi nematote? O gal nesuprantate?”
Picerijos valgytojai norom nenorom dedasi į galvą: neauklėti vaikai gali daugiau nei normalūs! Antra svarbi išvada: bandymai pasiaiškinti apie netinkamą vaikų elgesį gali baigtis kaltinimu „jūs nemylite vaikų“. Tai gali būti pavojinga. Nes gali peraugti į globalios antipatijos įtarimus. Pavyzdžiui: „Jūs nemylite Lietuvos ateities?!“
Prieš ketverius ar penkerius metus rašiau tekstą „Atvesk savo vaiką į restoraną ir aš pasakysiu, kas esi“. Ten irgi buvo įdomi situacija: tėvai restorane žiūrėjo krepšinį, o vaikai tuo metu žaidė „dedam batą ant stalo“. Skirtumas tarp dviejų konfliktinių situacijų restorane tada ir dabar buvo nebent šis: tada tėvai abejingai liepė vaikams nuimti batus nuo stalo ir toliau žiūrėjo krepšinį. Nesivėlė į konfliktą, netgi paliko arbatpinigių padavėjui už patirtus nepatogumus.
Šįsyk neauklėtų vaikų tėvai nebuvo tokie ramūs, kažin, ar jie paliko arbatpinigių. Atvirkščiai: jie jautėsi beveik, o gal ir visiškai teisūs. Jie netgi šiek tiek apeliavo į priklausymą išskirtiniam Lietuvos ateities kūrimo institutui – de jure ir de facto. Jeigu bandysi susikalbėti restorane, o jie ten beprotiškai spiegs, teks įsiklausyti: tai ateities garsas. Jeigu maža, neauklėta ateitis lėkdama pro tavo staliuką užkabins alkūnę ir kąsnis šlioptelės ant kelnių arba ant sijono – teks susitaikyti: tai pulsuoja nacionalinė energija. Nepatinka?
Visada sakiau ir sakysiu: nėra neišauklėtų vaikų, kurie nemoka elgtis prie stalo. Yra tik neauklėti vaikai. Ir jų tėvai, kurių edukacinis credo: vaikams viskas galima, netgi tai, kas negalima. Be to, kažkas pasikeitė. Anksčiau, prieš keletą metų, prieš pandemiją, galima buvo tikėtis šeimos galvos atsiprašymo dėl įsisiautėjusio mažojo valgytojo. Dabar tokių korektiškumo ženklų laukti neverta.
Vasarą kurorte nesusipratimų prie stalo įvyksta natūraliai. Nes šaltuoju metų laikotarpiu vaikų auklėjimu užsiima darželis, mokykla, parapija, būrelis ir kitos institucijos. Jos nemoko elgesio taisyklių viešoje maitinimo įstaigoje. Bet tam tikrą savidrausmės, pagarbos aplinkiniams pojūtį suformuoja. Vasaros pabaigoje jis išgaruoja. Lieka vienintelės auklėjimo institucijos – pietavimo namuose, tarp savų, tarp artimųjų – kultūros atspindys. Jo nepaslėpsi. Neužmaskuosi nei firminiais akiniais, nei išmaniuoju laikrodžiu, nei parkinge išdidžiai lūkuriuojančia „Tesla“.
Eiti pietų su vaikais į restoraną – smagi pramoga? Tam tikra poilsio forma? Nieko panašaus: tai sudėtingas edukacijos atvejis. Panašiai kaip ir eiti su vaikais į teatrą. Arba į parodą. Arba į pamaldas. Iki šiol gerai atsimenu savojo edukatoriaus – tarpukario Kauno „Metropolio“ restorano nuolatinio kliento – pamokas. Tai buvo senas, geras, būtinas old school etiketo pradžiamokslis: „sėdėk tiesiai; nedėk alkūnių ant stalo; neramstyk galvos; šaukštas prie burnos, bet ne burna prie šaukšto; šakutę laikyk kairėje rankoje!“ Su šiuo įrankiu – sidabrine, šeimos inicialais graviruota šakute – buvo vargas. Iki ašarų! Ji buvo masyvi, sunki, išsprūsdavo tiek iš kairės, tiek iš dešinės rankos. Pamokas namuose, prie staltiese uždengto pietų stalo, lydėdavo vieši egzaminai restoranuose: Vilniuje, Kaune, Palangoje. Mano stalo mokslų mokytojas buvo diktatorius? Taip, absoliutus. Bet jis diktavo tai, ko man vėliau reikėjo.
Pasiteiravau vieno restorano savininko, kaip po pandemijos atrodo šeimų su vaikais elgesio kultūra. Pagerėjo? Pablogėjo? Atsakymas iš pradžių nudžiugino. Paskui nustebino. Taip, vaikai restoranuose elgiasi geriau. Geriau reiškia, kad ramiau. Nes yra priežastis: restorano investicijos! Investicijos į ką? Į žaislus! Realybė yra tokia: jeigu nenori turėti problemų, konfliktų, būtina investuoti į vaikų užimtumą. Kaladėlės, automobiliukai, lėlės, dėlionės. Jeigu yra atvira erdvė – tada viskas gerai: tėvai valgo, vaikai laipioja, bėgioja, ritinėjasi. Blogiausiu atveju, lieka pieštukai, kitos smulkios užimtumo priemonės. Faktiškai šiuolaikiškas restoranas tapo vaikų žaidimų kambariu. Jame – apie viską pagalvota, kad tik nereikėtų atėjus į restoraną galvoti apie maistą, apie vaiko buvimą prie stalo, apie tas old school atgyvenas, kurios geriausiu atveju sukelia įtampą, blogesniu – konfliktą.
Neseniai vieno savo kolegos, su šeima nuvykusio į Romą, pasiteiravau, kokie įspūdžiai iš restoranų. Atsakymas buvo toks: „Ne kažin kas... Romos restoranuose vaikams neduoda pieštukų ir kitų spalvinimų priemonių.“ Problema! Nėra techninių priemonių išvengti bendravimo su savo vaiku. Lietuvos šeimų vardu galime pareikšti nuoširdžią užuojautą italų šeimoms dėl nevykdomų restoranų investicijų į žaislų įvairovę! Jų vargšai vaikai priversti vynioti spagečius ant šakutės ir aptarinėti meniu su suaugusiaisiais prie to paties stalo.
Manęs dažnai klausia, apie ką turėtų kalbėtis suaugusieji su savo vaikais restorane? Apie paskolą? Apie ligas? Apie politiką? Atsakau: ne! Restorane su vaiku kalbėkite apie tai, dėl ko čia esate. Kalbėkite apie maistą! Apie gerą arba blogą maisto skonį, apie tai, kodėl jis taip pagamintas, apie įvairias skonio patirtis, apie atradimus ir nusivylimus. Pats paprasčiausias klausimas „Kodėl tau patiko šis patiekalas? Ką jame atradai?“ gali įžiebti puikią diskusiją. Vaikai žymiai jautresni skonio vertintojai, tereikia pažadinti jų smalsumą. Tą, kurį suaugusieji dėl įvairių priežasčių užslopina. O jeigu vaikas, neduokdie, taps išrankus maistui? Ką su juo reikės daryti? Ne veltui sovietinė propaganda skelbė: išrankus žmogus – įtartinas žmogus.
Restoranams, jeigu jie norės patekti į kid-friendly – draugiškų vaikams – kategoriją greitai nebeužteks pieštukų ar lėlių namelių. Reikės karuselės arba klouno. Mažiau maisto, daugiau „McDonald‘s“ tipo pramogų. Kažin, kokį ateities klientą tikisi subrandinti Lietuvos restoranai, karštligiškai laukiantys „Michelin“ gido vertintojų? Ar sugebės ateities restorano klientas paimti šakutę į kairę ranką ir įsidėti kąsnį į burną?