Be prisiminimų čia neišsisuksim. Taigi, prisimenu: vasario 26-osios vakaras, su vieno restorano direktoriumi blaškomės po Kauno prekybos centrus degustacinei vakarienei ieškodami ko? Ne, ne austrių, ne jautienos išpjovų ir ne trumų skonio aliejaus. Ieškome to, ko Lietuvoje netrūko net Chruščiovo eroje: makaronų. Mums reikėjo keleto gudresnių pastos formatų, bet tai, ką vasario 26-ąją matome bakalėjos skyriuje – selfio verti vaizdai: tuščios lentynos ir viena kita vermišelių „Pasaka“ pakuotė. Prašome papildyti lentynas prekėmis. Prekybos centro darbuotojos mįslingai šypsosi ir siūlo ateiti kitą dieną.
Kitą dieną, vasario 27-ąją, prieš išskrisdamas į Romą laksčiau po Vilniaus prekybos centrus ieškodamas grikių. Bet vietoje grikių visur radau mįslingai šypsančias pardavėjas: gal kitą dieną. Bet man reikėjo „dabar“, nes porą valandų po pagalve šutinti grikiai su sviestu mums ten – Italijoje – yra egzotika, skonis ir meilė tėviškei. Išskridau be grikių.
Makaronai ir kruopos – pirmoji karantino pamoka. Ją išmoko ne tik Kaunas, Vilnius, bet ir Londonas. Šiek tiek vėliau, pirmosiomis kovo dienomis, draugai siuntė apokaliptinius vaizdus iš Londono prekybos centrų „Tesco“, „Sainsbury“: mūsiškiai „Gintariniai“ sraigteliai ten būtų buvusi nuostabiai perkama puošmena.
Tuo metu vokiečiai iš Niurnbergo į Italiją siuntė specialų „Deutsche Bahn“ traukinį makaronams parvežti. Mes Italijoje koronaviruso pavasario naktimis sapnuodavome garuojančius grikius. Prasidėjęs karantinas sudėliojo skonio piramidę taip, kaip jam reikėjo: tai, kas saugu, nebrangu, negenda tapo geidžiama ir perkama. Nepamirškite! Nes rudenį, kai prasidės antroji devynioliktojo kovido banga, vėl valgysite suvirusius prasčiausios kokybės vermišelius.
Antroji karantino pamoka: virtuvė ir valgomasis. Tai buvo teatro scena, orkestro repeticijų, chorinių ir solo partijų, gastronominių pergalių ir pralaimėjimų, kolektyvinio katarsio ir kasdienių kulinarijos batalijų erdvės. Svarbiausios visų namuose! Ir visiškai nesvarbu, kiek kvadratinių metrų – 60 ar 600 – užgyvenote. Virimo, kepimo, troškinimo patalpos per tuos tris mėnesius tapo šeimyninio sociumo amfiteatru.
Prisisėdėję, prisibuvę dabar iš jo visi bėga. Kuo toliau! Į kavinę aikštėje prie staliuko, į sodą, į sodybą, į mišką ant samanų. Bet rudenį vėl teks sugrįžti – atgal į virtuvę ir į valgomąjį. Į šilčiausią ir psichologiškai saugiausią pasipriešinimo karantino izoliacijai apkasą. Kai sugrįšite – kitomis akimis pasižiūrėkite į savo namų virtuvę. Į valgomąjį, į puodus ir keptuves, į stalo serviravimo įrankius, į staltieses, taures. Į stalą ir į kėdes. Galimas daiktas, metų pabaigoje porai mėnesių tai vėl bus jūsų pasaulis.
Virėjai ir valgytojai. Karantino dienomis ir savaitėmis pirmieji tapo vadovais, antrieji – pavaldiniais. Nors iki karantino greičiausiai buvo atvirkščiai: valgį gaminantis žmogus, lyginant su direktoriaujančiu žmogumi – beveik nulis. Karantinas, tas vertybių gaivalas, ėmė ir apvertė šeimyninių galių pozicijas. Kas buvo niekas, tapo viskuo – tiek Italijoje, tiek Lietuvoje. Direktoriaujantis žmogus sėdėjo namuose ir džiaugėsi gavęs vietą prie stalo, lėkštę kažko garuojančio, šaukštą ir galimybę įsiterpti į gastronominę diskusiją.
Ir tai buvo trečioji svarbi karantino pamoka: valgio gamyba tapo strateginės reikšmės operatyvine veikla. Nuo jos išmanumo tiesiogiai priklausė daug dalykų: šeimos sotumas, sveikumas, psichologinė nuotaika ir atsparumas koronei. Verdantis ir kepantis virtuvės generolas (bet dažniausiai – generolė) turėdavo kruopščiai apskaičiuoti produktų kiekius ir numatyti „blickrygus“ į prekybos centrą. Kuo mažiau tokių išpuolių į priešo – galimo užkrato – teritorijas, tuo didesnė tikimybė, kad koronė neįsikabins į šeimos plaučius.
Ketvirtoji pamoka: keto dieta ir svoris. Karantinas esmingai perbraižė išorinių vertybių siluetus ir svorių lentelę. Jeigu iki pandemijos plius pusantro kilogramo ties liemeniu, plius pusė kilo – ant šlaunų vidinės pusės, plius pusantro ties sėdimąja buvo tragedija, kurios jokiu būdu negalima buvo rodyti miestui, pasauliui ir žurnalams, tai prasidėjus izoliacijai ši prievolė prarado savo fotografinį aktualumą. Nebėra kam rodyti plokščio pilvo ir suveržtos talijos. Nebėra dietistų ir mitybos specialistų inkvizicijos. Nebėra kančios.
Kam tada protarpinis badavimas, 16 valandų ant šaldytuvo pakabinta spyna? Kam reikia totalaus ketologinio karo su angliavandeniais, kankinamos įtampos iš serijos „o Viešpatie, pasirodo 100 gramų burokėlių yra net 10 gramų angliavandenių, o svogūnuose – 9 gramai, koks siaubas, kas dabar bus!?“ Net tris mėnesius popsinis kryžiaus žygis prieš Viduržemio jūrą, prieš spagečius, rizotą ir paelją buvo praradęs bet kokią prasmę!
Dabar galima po truputį grįžti prie keto-kasdienybės. Prie riebalais per burną varvančio didkepsnių, filė, kulšelių, sparnelių, žandų, šonkaulių mitybos režimo. Žinoma, grįš ir nerimo dienos dėl bikinio standartų. Veidrodis vėl taps jūsų priešu. Iki kada? Iki antrosios bangos. Maždaug iki lapkričio.
Restoranas ir prisiminimai. Penktoji karantino ir pandemijos pamoka – pati liūdniausia. Kadangi savaitgalis, verkti nepradėsime. Tik trumpai užsiminsiu: jeigu šiandien arba kitą savaitę turite galimybę nueiti į restoraną degustacinės vakarienės pas šefą, kuris ten dar dirba, tai imkite ir nueikite. Nes po antrosios pandemijos bangos restorano, kurį svajojote aplankyti, gali ir nelikti. O virtuvės šefas, kurį dievinote gali ten jau nebedirbti. Sakote, kad visi vėl dirba, visi kažką vėl valgo, kažką vėl geria? Čia, žinokite, tokia postkarantininė fikcija. Nes pandemija buvo tas idealus pranašas, kuris visiems pranešė: restoranas vis tik nėra sotinimosi vieta. Būtent todėl kai kurie teatrai ir kai kurie restoranai po pirmosios bangos taip ir neatsidarė.
Sava virtuvė ir svetima virtuvė. Teisinga pamoka! Bet ar išmokta? Karantinas buvo smagus cepelinų ir žemaitiškų, koldūnų ir varškėčių valgymo metas. Sušiai, picos, lazanijos, tortilijos, gorditos, ravioliai, „ratatouille casserole“ ir kiti nacionalinės gastronomijos agresoriai atsitraukė. Trumpam. Panašūs procesai vyko visur: ispanai demonstravo padidintą meilę „jamon iberico“, italai – parmezanui ir gorgonzolai, austrai šlovino moliūgų sėklų aliejų, nors prieš tai smarkiai flirtavo su itališku, ypač tyru. Būtų gerai, jeigu šis meilės nacionalinei virtuvei sąjūdis kažkur atvestų. Ne vien tik į šaltibarščių dekonstrukcijas. Į kažką daugiau.
Grybai, uogos ir antroji banga. Šios dienos pamoka! Mes nežinome, ar bus antrojo pandemijos banga. Virusų specialistai sako, kad reikia būti pasiruošusiems. Tai ir būkime. Kaip ten dzūkai sako apie savo mergas? Pritaikykime dzūkų išmintį pandeminiams laikams: jei ne grybai ir ne uogos, mūsų karantino atsargos būtų nuogos!
Malonaus savaitgalio iš Romos!