Paulius Jurkevičius. Kavos puodelyje – Stokholmo sindromo aromatas

Pirmąjį Naujųjų metų tekstą pradėsiu nuo to, ko aš nesuprantu. Bandau suvokti, išsiaiškinti motyvacijas, išgryninti prasmę, analizuoti priežastis. Bet nesiseka ir tiek. Tada pasitelkiu viešo aptarimo galimybę socialiniuose tinkluose, ir vėlgi – aiškėja keisti dalykai. Ir emocijos, žinoma.

Naujųjų išvakarėse išreiškiau nuostabą dėl šventinės vakarienės viename Vilniaus restorane, kuris yra „Michelin“ gide, bet be žvaigždutės. Kitaip tariant, pozicionuojamas kaip geras restoranas, bet ne išskirtinis. Šis restoranas kvietė tautiečius gruodžio 31-ąją pavakarieniauti už absoliučiai išskirtinę kainą: 400 eurų maistas, 150 eurų – vynas, jeigu eini dviese, moki 1100 eurų. Kalbėdami apie kainas dažnai pasitelkiame apibūdinimą „kosmosas“, „kosminis“, todėl pabandykime šios banalybės išvengti. Gal tiktų „stratosfera“? Nes tai dar ne kosmosas, bet pakankamai aukštai.

Pirmas įspūdis, kai mintyse susidėliojau tą skaičių – tūkstantis šimtas porai už vakarienę: na, štai, pagaliau lygis pasiektas, su tokia kaina niekur Europoje gėdos nepadarytume. Širdį užliejo džiaugsmas ir pasididžiavimas. Bet paskui smalsumas ėmė ir paėmė viršų, pradėjau domėtis: jeigu „Michelin“ restoranas be žvaigždutės tiek prašo, tai kiek tada galėtų prašyti restoranas su trimis žvaigždutėmis? Pas mus tokių nėra, bet bus. Ar tikrai reikėtų dauginti kainą iš trijų? Ar gal tik iš dviejų? Nes prestižinio gido žvaigždutės, kad ir kokios nenuspėjamos būtų, vis tik yra tam tikros kokybės, kainų, žinomumo hierarchijos rodiklis. Panašiai kambarys vienos žvaigždutės viešbutyje negali kainuoti tiek, kiek penkių, o penkių žvaigždučių viešbutyje – kažin, ar pavyks pernakvoti už vienos žvaigždutės tarifą.