Paulius Jurkevičius. Kodėl mažos lietuvių šeimos Kalėdos (ne Lietuvoje)?

Mažos Kalėdos geriau nei didelės. Mažos dovanos po maža egle prie liepsnojančio židinio nedidelėje svetainėje. Prie mažo stalo, kad Kūčių vakarienės dalyviai retsykiais susiliestų ne tik feisbuke, bet realiai – alkūnėmis, pavyzdžiui. Argi būtų blogai? Tąsyk ir lėkštės ant nelabai plataus stalo būtų pakankamai mažos – valgytojų sveikatos džiaugsmui.

Man neaišku kodėl šiedu paskutiniai metų sekmadieniai brutaliai įvardijami kaip „didžiosios šventės“. Įvardžiuotinis moteriškos giminės daugiskaitinis būdvardis „didžiosios“ sukelia nemalonų skrandžio sekrecijos paūmėjimą.

„Tegyvuoja didžiosios spalio socialistinės revoliucijos XXXX metinės“. Smegenų plovykla veikė galingai, todėl metinės buvo labai „didžiosios“. Nes programa buvo: „Mūsų didžioji Tarybų Sąjunga žengianti žmonijos avangarde kovoje už taiką , už amerikinių – angliškųjų naujo karo kurstytojų pažabojimą“. Ši citata – ne iš vieno kandidato į Lietuvos prezidentus rinkiminio taikos naratyvo. O iš sovietinio Rokiškio rajono laikraščio „Po Spalio vėliava“.

Mažojo kūdikėlio Jėzaus gimimo ėdžiose surikiavimas su didžiuliu uždirbtų eurų išpyškinimu fejerverkais Dievui į langus gruodžio 31 – ąją? Galėtų būti didžioji nuo grandinės nutrūkusio adrenalino šventė. Tokia didžiulė galėtų.

Todėl geriau mažos Kalėdos nei didelės. Geriau tokios nei platesnės, brangesnės, riebesnės, garsesnės, instagramiškesnės. Pagiringesnės... Mažos Kalėdos įvyksta tada, kai pasaulis neįtikėtinai sumažėja iki vieno šilto kambario erdvės, iki nedidelio atstumo tarp kalėdinės eglutės ir Kūčių vakarienės stalo. Kai žvilgsniai pagaliau susitinka, kai pasakyti tai, kas nebuvo pasakyta smarkiai dirbant arba smarkiai atostogaujant.

Todėl rašau: mažos Kalėdos. Tie nedideli, pasikartojantys ritualai, jie nuspėjami, gal net nusibodę. Bet verta paskaičiuoti: jeigu viskas sekasi Kūčių vakaras ir Kalėdų pietūs mums pasikartoja maždaug 70 kartų, kai esi pilnateisis jų dalyvis, o ne pasyvus stebėtojas iš lopšio arba iš ligonio lovos. Todėl verta stabtelėti ir apytikriai pasiskaičiuoti: kiek (geriausiu atveju) dar liko ritualinių ginčų dėl baltos mišrainės ir silkės receptūros.

Apie tai galvoju. Apie džiaugsmingai pasikartojantį mūsų šventės scenarijų. Mes esame statistinė lietuvių šeima švenčianti Kalėdas ne Lietuvoje. Tokia pati, kaip tūkstančiai kitų užsienio lietuvių šeimų, kurios visais įmanomais ir beveik neįmanomais būdais norės gauti to, ko nėra: kūčiukų, silkės, grietinės, juodos ruginės duonos. Aš tikiu, mums pasiseks. Sūnus Simonas mirktelės Vilniaus oro uosto patikros vyrams, ir jie nusišypsoję neprikibs, praleis daugiau nei 100 ml balto lietuviško skystimo. 30 proc. riebumo grietinė atkeliaus pas mus į Romą. Tikiu, kad šis mažas stebuklas įvyks, kad VNO oro uosto patikra bus šventiškai atlaidi grietinei.

Mes, kaip ir daugybė tautiečių šiapus ir anapus Lietuvos vėl aiškinsimės dėl tradicinių valgių. Įsiplieks mažos diskusijos, įsidegs, liepsnos visą savaitgalį, paskui užges. Ir gerai. Mūsų Barbora niekaip neįpranta prie džiovintų grybų aromato, mes ir vėl ginčysimės, kita vertus dėl ko daugiau ginčytis jeigu ne dėl skonio?

Ne, sušių nebus, bet tradiciniam lietuviškajam Kūčių dvyliktukui nusižengsime, teatleis mums tautiečiai jeigu šalia dzūkiškų pyragėlių su džiovintais baravykais tyliai įsibraus troškintas artišokas. Pyragėliai bus traškūs, ir aš dar kartą, jau gal 25 ar 28 kartą nustebęs paklausiu žmonos Jurgos: „Klausyk, bet kas tave išmokė gaminti šiuos lietuviško skonio šedevrus?“ Ir ji 25 ar 28 kartą nieko taip ir neatsakys.

Kaip ir kasmet vėl teks pasiteisinti dėl gero oro. Nes jis Romos apylinkėse puikus, vidudienį tvieskia kaitri saulė, vakarai skaidrūs, dangus ryškiai mėlynas. Paskui kažkam parašysiu žinutę: et, trūksta mums tikro, kalėdinio šalčio.

Et, trumpos rankovės niekaip nesiderina su Kalėdomis. Et! Kažkam tai pasirodys keista, kažkas gal supyks, bet tai tiesa: tūkstančiai diasporos lietuvių paslapčia svajoja apie po kojomis gurgždančio sniego aidą, apie šąlančią nosį, apie būtinumą trepsėti kojomis ilgiau pastovėjus. Sakote, sniegas jau nutirpo? Bet mums, kur bebūtume – po palmėmis ar po eukaliptais, trūksta normalios, lietuviškos darganos, šlepsėjimo per stingstančias žiemos balas, trūksta to pojūčio, kai iš šalto lauko įžengi į šiltus namus, ir žinai, kad taip buvo, taip turėjo būti.

Vakarienė bus ilga. Kalbėsime. Kaip ir tūkstančiai diasporos šeimų kalbėsime dviem kalbomis. Turėsime svečią, jam teks derintis prie mūsų ir retsykiais klausiamai žvilgtelėti, paprašyti, kad išverstume. Mums teks prisiderinti prie jo – paaiškinti lietuviškos virtuvės ypatumus, pusiau juokais, pusiau rimtai išdėstyti, kad mūsiškis Kūčių vakaro meniu yra kaip „Tėve mūsų“, nepajudinamas, juo neverta abejoti, juo reikia tikėti.

„Tėve mūsų“ sukalbėsime ne lietuviškai, šitai tiksliai žinau. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ skamba gražiai, nors itališkas il nostro pane quotidiano skamba dar geriau, – muzikalesnis.

Abejonių kyla ne dėl formos, o dėl turinio. Kita lietuviškos maldos eilutė pasakoja apie mūsų kaltes, na, kalti ir tiek, verti bausmės ir tiek. Hm... Oficiali Katalikų bažnyčios kalba mūsų kaltes nutyli, aptakiai užsimena apie skolas ir skolininkus: rimetti a noi nostri debiti, come anche noi li rimettiamo ai nostri debitori. Pažodinis vertimas galėtų būti paprastas: atleisk mums mūsų skolas kaip ir mes jas atleisime savo skolininkams.

Mažos Kalėdos – tai puikūs, maži pasikartojimai. Galime juos vadinti nuobodžiais ritualais arba švenčių monotonija, visaip galime vadinti. Šįmet skaičiau puikų bulgaro Georgio Gospodinovo romaną „Liūdesio fizika“, ten radau frazę, ji teisingai nušvietė mažos Kalėdų šventės monotoniją: „Šis gyvenimo pasikartojamumas... lipnus, salsvas, mirtinas, šleikštus. Bet neišvengiamas, todėl tai yra nuostabus gyvenimo pasikartojamumas“.

Vakarienė bus ilga. Kalbėsime. Dvylika kartų nutilsime valgydami Kūčių patiekalus ir vėl kalbėsime. Be abejo, mes – statistinė lietuvių šeima ne Lietuvoje kalbėsime apie kitų metų pilietybės referendumą. Jau žinau: numosiu ranka ir senatviškai ištarsiu: išgyvenau čia, Italijoje ketvirtį amžiaus su viena, lietuviška, antros nebereikia“. Tada dukra Barbora prisimerks ir išpyškins: „Tik nesakyk, kad tu, tėti, jeigu tik galėtum, neitum balsuoti už teisingą partiją Italijos parlamente, nes juk viską matai ir žinai“. Gal ir eičiau.

Nežinau, ar esame verti tokios privilegijos: balsuoti už savo šalies teisingą politiką ir dar ten, svetur. Nuspręs tautiečiai. Mes sekmadienio vakarą paspėliosime ar leistų jaunai Lietuvos pilietei Barborai, kuriai visas pasakas skaičiau lietuviškai, Dievas mato – pilna lentyna tų lietuviškų pasakų, turėti pilietybę tos Europos šalies, kurioje ji gimė ir gyvena ar ne.

Mažos ir paprastos mūsų – lietuvių šeimos Kalėdos ne Lietuvoje. Su grietine, silke, kūčiukais ir nekalta artišokų prezumpcija. Tokios kaip tūkstančių šeimų Lietuvoje, skirtumas nebent tas, kad ryte pasveikinti į terasą atskris ne žaliapilvė zylė, o žalia invazinė papūga. Apmaudu!

Buon Natale, mieli skaitytojai, gražių Kalėdu, – iš Romos!

pj