Prognozė: kitąmet būsime dar laimingesni. Lenksime ir pralenksime šįmet vos per vieną poziciją priekyje atsidūrusius britus, o čempionato finale mušime belgus, vokiečius ir amerikiečius. Tiesiog kvapą gniaužia pagalvojus, gerklė džiūsta: nedaug liko, ir Lietuva bus laimingesnė už Jungtines Amerikos Valstijas!
Jeigu ši lietuvių hiperlaimingumo naujiena iš Jungtinių Tautų (JT) būtų atlėkusi prieš porą savaičių, gal būtų likusi gera naujiena ir tiek. Bet ji užgriuvo šią savaitę ir išsyk įgavo mistinės prieštaros pavidalą. Nes būtent šią savaitę Lietuvą ištiko nacionalinio nelaimingumo priepuolis. Dievuliau, nutiko tai:
a) vėl sugrįžo atjaunėję investiciniai-korporaciniai „bebrai“;
b) valstybė pagaliau pripažino: gyvename „gyvulių ūkyje“.
Dramatiškų prieštarų savaitė mums sviedžia į veidą keletą sudėtingų, skaudžių, o gal net ir absurdiškų klausimų. Ar mūsų pasaulinio lygio laimei netrukdo nepotizmo užtvankas valstybėje rezgantys „bebrai“? O kaip su „gyvulių ūkiu“? Ar gali būti laimingas pilietis, kuriam valstybė parodo mokestinį tvartelį ir jį gražiai įvardija, bet taip gražiai, jog iki 1960 metų gimusiam elektoratui akys išsprogsta? Nes pyksta. O pyktis yra neigiama emocija, kuri „World Happiness Report 2023“ tyrėjus išskirtinai domina. Jie skaičiuoja teigiamų ir neigiamų emocijų santykį, braižo grafikus, išveda medianas.
Ir tada paaiškėja: gyvenimas „gyvulių ūkyje“ nėra toks liūdnas, kad ir kaip liūdnai skamba šis orwelliškas terminas, kurį valstybei įpiršo žinomas gerovės valstybę trolinantis ekonomistas. Mes čia aštriai ginčijamės, kurie gyvuliai yra lygesni, sotesni, o per tą laiką aiškėja: laimės pasaulio čempionate aplenkėme Prancūziją!
Kodėl mes laimingesni už prancūzus? Jie – šaunuoliai, pirmūnai, jie diktuoja pasauliui madą, virtuvę, literatūrą ir bon ton. Bet, pasirodo, mūsų pilkieji (cepelinai) ir negrabiai sumegzti seimūnų kaklaraiščiai yra arčiau laimės nei anų haute couture ir haute cuisine. Kodėl prancūzai nelaimingesni už mus? Štai jums atsakymas: šią savaitę 1 milijonas su trupučiu prancūzų ėjo į masines demonstracijas prieš macronišką pensijų reformą. Manote, pas juos nėra „gyvulių ūkio“? Yra! Ir jis dargi rengiasi garsiose mados ateljė, maitinasi „Michelin“ restoranuose, geria puikius bordo vynus.
Reikalas tas, kad prancūzai nervinasi. Bet stipriai. Eina į gatves. Protestuoja. Grasina savo prezidentui naujomis bastilijomis. Visi šie dalykai yra neigiamos emocijos. Labai netgi neigiamos, ir jos neišvengiamai atsiduria „happyness“ reiškinio tyrėjų medianose.
Jeigu nerviniesi, laimingųjų čempionate nieko gero nelaimėsi. Suomiai, pavyzdžiui, tokiais atvejais eina į sauną, ten išprakaituoja, nuleidžia garą ir visada laimi. Jau, regis, šeštą kartą iš eilės.
Arba imkime Italiją. Švelni žiema, puikus maistas, žavinga architektūra. Ilga vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė. Espreso kavos puodelis greitkelyje perpus pigesnis negu Lietuvoje ir netgi ne iš automatinės „bačkos“, o iš baristos rankų. Bet italai atsilieka! Net per 13 pozicijų. Kodėl? Priežastys įvairios, bet jie taipogi nerimauja.
Dėl klimato kaitos ir dėl blogo maisto! Jeigu Romos gyventojui paduosi carbonara makaronus su karvių parmezanu, o ne su avių pekorinu, jeigu būtent tą dieną klausinėtojai iš „Gallup World Poll“ pasiteiraus: „Ar tu laimingas?“, jis atsakys: „Žiauriai nelaimingas“.
Nereikėtų labai stebėtis, nes žvelgiant į dvidešimties laimingiausių pasaulio valstybių rikiuotę ryškėja keistas dėsningumas. Beveik visos jos prastai maitinasi. Nei sveikai, nei skaniai, rūpestis mityba aiškiai nėra jų prioritetas.
Kiek žemiau, jau nuo dvidešimt pirmos pozicijos (Prancūzija) maisto reikalai gerėja, nes ten, dar žemiau, tokios gero maisto tradicijų šalys, kaip Italija, Ispanija, Graikija, Meksika ir panašios. Išvada? Jeigu esi labai išrankus maistui, jeigu esi skonio maniakas, vadinasi, tu nerviniesi, ir laimingųjų čempionato podiumas tolsta. Islandai nieko neišmano apie gerą vyną, smardinasi su savo pūdytais rykliais, ir ką? Nieko – daugkartiniai pasaulinės laimės prizininkai.
Pietų Europos gyventojai šiek tiek nustebę: laimingumo profesionalai skandinavai nuolat atvyksta į svečius pailsėti nuo darboholizmo, tvarkingo „Ikea“ dizaino, prastų orų, neskanaus maisto pas nelabai tvarkingus italus, graikus, ispanus, bet anie su savo Viduržemio jūros dieta, puikia širdies ir kraujagyslių ligų sergamumo statistika nuolat lieka uodegoj! Čia vėlgi galbūt slypi paradoksai: jeigu lietuvis, nusipirkęs naują „Tesla“, yra laimingas ir to neslepia, ir priskiria šį faktą prie laimingumo ingredientų, tai tokios laimės pietų europietis nesupranta.
Laimingiausių valstybių reitingo sudarytojai išskirtinai daug dėmesio skyrė kovido padariniams gyventojų sąmonėje. Domėjosi, kiek pandemija pridirbo nelaimingumo atvejų. Skaitydamas gana painius sociologų išvedžiojimus susidariau vaizdą: kuo daugiau kovido negacionistų, kuo daugiau pasipriešinimo vakcinacijai, tuo daugiau bendro visuomenės susipriešinimo, tuo mažiau laimingų piliečių. „Institucinis ir socialinis pasitikėjimas buvo vieninteliai subjektyvios gerovės faktoriai, nulėmę sėkmę kovoje su COVID-19“, – rašo „Gallup“ analitikai. Ką tai reiškia? Antivakserių veikla buvo atvirkščiai proporcinga laimės indeksacijai ir pozicijai reitinge.
Šiek tiek keista, ar ne? Diplomuoti Sveikatos teisės instituto antivakseriai darė viską, kad būtų mažiau laimės Lietuvoje, bet jiems nepasisekė. Ponas Vėgėlė turės atsižvelgti į šią realybę ir nebekonstruoti savo prezidentinės vizijos ant pandeminio susipriešinimo griuvėsių. Bet čia jo problemos, o mes galėtume džiaugtis: 2020–2022 metų nuotaikas Lietuvoje tyrinėję laimės specialistai nieko liūdno neaptiko. Taigi: už aukštą vietą JT reitinge turime dėkoti patys sau. Nes skiepijomės.
Kitas labai svarbus dalykas: ne piniguose laimė. Jų turėti yra gerai, bet dar geriau yra pasidalyti tuo, ką turi. „Dosnumas yra reikšmingas laimės pojūčio elementas“, – rašo „Gallup“ savo ataskaitoje. Laimingas tas, kuris gauna, bet dar laimingesnis tas, kuris dalijasi. Prasidėjus karui Ukrainoje Lietuva buvo labai dosni, stipriai dalijosi ir buvo, ir tebėra laiminga.
Laimingųjų pasaulio čempionate Lietuva spurtavo dėl pandemijos suvaldymo ir pagalbos Ukrainai. Kaip mus paveiks „bebrų“ neršyklos ir valstybinis „gyvulių ūkis“, JT reitinge pamatysime kitąmet.
Bet viena paradoksali išvada jau yra: mes nesame laimingi dėl to, kad esame labai laimingi. Šitai supratau permetęs akimis atsakymus į „Lietuvos ryte“ pateiktą klausimą. Gal gėda prisipažinti, kad esi laimingas. O gal nesmagu girtis. Gal netgi pavojinga. Didysis prancūzų pesimistas Albertas Camus mums pritartų: „Šiandien būti laimingam yra nusikaltimas. Geriau nepripažinti. Geriau nesakyti, kad esi laimingas, nes, žiūrėk, tave tuoj užgrius pasmerkimų banga.“