Paulius Jurkevičius. Maisto pavadinimai? Prarūgęs paukščių pienas

Retai pastaruoju metu kyla maisto skandalai. Toks laikas. Bet „Sviesto sviestuoto“ tragikomedija nuskambėjo galingai. Net kovidą porai dienų primiršome. Vėl pradėjome galvoti ir kalbėti apie maistą. Ir tai yra puiku.

Ši istorija – apie lietuvišką „nusikaltimą“: įmonės „Sviestas sviestuotas“ riešutų kremą be sviesto. Ir apie bausmę, kurią siūlė represinė valstybės institucija VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba).

Lietuvos valgytojų simpatijos – dviejų merginų, Dovilės ir Mildos pusėje. Mano taip pat. Bet dėl šventos objektyvumo ramybės bandau ieškoti sliekų ant asfalto, vien tam, kad štai taip – vienašališkai, be jokio kritiško žvilgsnio nebūtų išteisinta viena pusė ir pasmerkta kita.

Dėmesio! Vertinu ne kvapą ar skonį, o pateikimą, mitybinių faktų informaciją, jos tikslumą. Tai, prie ko labiausiai kimba „veterinoriai“ (taip žmonės vadina VMVT). Viskas pateikta aiškiai ir tiksliai, pasigedau nebent vieno dalyko, kuris jaudina priekabų maisto vertintoją, tokį kaip aš: žaliavos kilmė ir atsekamumas.

Deklaruojama: „Lietuvoje gaminamas riešutų kremas“. Puiku. Bet iš kur riešutai – nė žodžio. Lazdynų riešutai – lietuviški? Lenkiški? Turkiški? Migdolai – itališki? Graikiški? Amerikietiški? Mane tai domintų. VMVT tai nedomina. Na ir tiek to.

Bet daugiau nėra prie ko prikibti. Išskyrus, žinoma, „Sviestą sviestuotą“. Įmonės prekės ženkle – maisto produktas, kuris nėra susijęs su įmonės gaminamu produktu. VMVT sako, kad tai klaidina vartotoją. Vartotojai sako, kad VMVT nesupranta humoro. Esą ten ne joks ne sviestas, ne sotieji riebalai iš gyvulių pieno. O lietuviškas šmaikštumas. Frazeologija.

Ir štai čia atsiveria Pandoros skrynia. Lietuviškų maisto pavadinimų komedija ir tragedija. Gamintojų ir valgytojų požiūris į maistą. Mūsų gastronominė kultūra, kurią reguliuoja gyvulių sveikatos tarnyba, kalbos inspektoriai, maisto rinkodaros korifėjai.

Nykiausias „Sviesto sviestuoto“ istorijos aspektas yra šis: VMVT pamatė uodą ir puolė jį vaikytis, bet nesidairo į meškas. Štai prekybos centro lentynoje – saulėgrąžų aliejus. Jį gamina „Tyras“. Matome idealų prekės ženklo ir gaminamo produkto konfliktą: „tyras“ spaudžia rafinuotą. Tiesa, „Tyras“ – tai ne dvi merginos Dovilė ir Miglė, o fabrikas su milijonų apyvarta, vadybininkais, reklamos specialistais. Tokį užsipulti nebūtų paprasta. Žymiai lengviau atakuoti „Sviestą sviestuotą“.

Arba štai virta dešra „Lietuvos standartas“ (su prieskonių ekstraktais, emulsikliu E450, stingdikliu E508, antioksidantu askorbo rūgštimi, tirštikliu karageninu, kvapiosiomis medžiagomis, kvapiosiomis rūkymo medžiagomis). Kas nustatė būtent tokį Lietuvos „standartą“? Nejaugi pakanka pasinaudoti valstybės vardu, ir fabriko gaminys tampa kokybės standartu? Tai nėra vartotojo durninimas? Alio, VMVT!

Kone visa lietuviško maisto pavadinimų kūrybos istorija yra sviestas sviestuotas. Mažos ir didesnės reklaminės apgavystės, kurių nepastebi „veterinarija“. Didžioji jų dalis atkeliavo iš kitos istorijos, iš to, ką mums liepdavo valgyti ir džiaugtis iki 1990 – ųjų. „Daktariška“ dešra, kurią sukūrė Stalinas nusilpusiems revoliucijos banditams gydyti. Arba pieniškos sosiskos pagamintos iš pieno produktų. Ar ne? Alio, VMVT! Ar tie 3 proc. pieno miltelių stebuklingai sutelpa į ES direktyvų rėmus? Tikrai?

Ir, žinoma, „Paukščių pienas“ – sovietinių geidulių viršūnė: lenkų konditerių 1936 metais sukurtas „ptasie mleczko“ receptas, kurį vėliau pasisavino Maskvos „Rot – Front“. Pavadinimas, turėjęs konkuruoti su sovietijos gyventojų religiniais įsitikinimais. Ideologiškai jį galima suprasti, o mitybine prasme šiandien ten aptiksime E160a, E322, E406, E476, E202, E330. Šlakelį sutirštinto pieno gal ir rasime, bet ar pavadinime žodis „pienas“ nesikerta su ES direktyvomis?

Kaip gimsta produkto pavadinimas? Maisto pavadinimų gamyba vienoda visiems – sovietams, Amerikai, Lietuvai. Yra trys būdai: pirmas – pagal teritoriją, kurioje gaminamas produktas (Serano kumpis), antras – pagal jį gaminančio asmens, šeimos pavardę (Taittinger šampanas), trečias – pagal gamybos būdą (mocarela) arba pagrindinį ingredientą (varškės sūris). Visi trys pavadinimų kūrybos būdai vienaip ar kitaip orientuoja vartotoją į maisto kokybę: renkiesi „Daujėnų duoną“ (saugoma geografinė nuoroda) ir žinai, kad jos kokybinė deklaracija yra jos pavadinimas.

Bet yra ir ketvirtas pavadinimų kūrybos metodas: fantazija. Dažniausiai juo naudojasi totalitariniai režimai ir stambioji pramonė. Kodėl? Pirmieji vartotoją pamaitina ideologiškai („Daktariška“ dešra), antrieji – nori laimėti pirkėjo palankumą ir jo pinigus. Tai tas atvejis, kai kuriama pasaka. Tarkime, makaronai „Pasaka“... Pasakiškos kokybės ten palieku ieškoti skaitytojams, – išsivirkite.

Arba žadinami religiniai jausmai, fiktyvūs, žinoma: „Klebono“ skilandinė dešra.
Arba Kaukaze ieškoma idilinių šeimos sąsajų: „Močiutės adžika“.

Kaip šios pavadinimo fantazijos susijusios su mitybiniais faktais, sveikatingumu? Niekaip. Tai paprastas būdas nukreipti vartotojo dėmesį nuo minčių apie produkto kokybę. Mes parašome ant pakuotės „Magija“, o jūs išvyniokite, sukramtykite. Nepajutote magijos? Tai ir yra stambiosios maisto pramonės magija! Kol kas neturime čiulpiamų karamelių „Orgazmas“, bet ką gali žinoti.

Blogiausių maisto pavadinimų reikia dairytis apatinėse prekybos centrų lentynose. Dieve, ko ten tik nėra! Profesinis maistas „Vairuotojų užkandis“. Kas jį perka? Ministro automobilio vairuotojas? Maršrutinio autobuso? Gal VMVT galėtų atsakyti į šį klausimą? Bet tai dar ne viskas. Nelabai seniai radau seksistinę – proletarinę troškintą kiaulieną „Statybininkų stiprumas“. Ją tinkuotojai, matyt, užgeria raudonuoju, kurio pavadinimas pulsuoja erotika: „Monikutės naktys“ (etiketės grafikos dalykus nutylėsiu).

Manote, kad aš čia sugalvojau? Tokie produktai su tokiais pavadinimais Lietuvoje parduodami. Tikrai! Palaukime ir sulauksime „Chirurgo kaulų vyniotinio“, o paskui – „Kelių policijos deserto“!

Maisto pramonės rinkodaros specialistai žino, ką daro: geras produktas yra tas, kuris šauniai vadinasi. Kažkaip taip, kad pirkėjas juoktųsi. Ir dar jie žino, kad daugumos požiūris į maistą yra šis: bajeris. Daugiau bajerio, daugiau skonio!

Naujai vyriausybei siūlau: atskirkite pagaliau maistą nuo veterinarijos! Tegu būna bent jau kaip Amerikoje – Food and Drug – maistas ir vaistai. Rimčiau skamba. Priešingu atveju ir toliau būsime priklausomi nuo prarūgusio paukščių pieno.