Maisto snobai įjungia ištobulintas skonio jusles ir ieško naujų potyrių. Maisto paprastuomenė stengiasi pasisotinti mažiausiomis laiko ir lėšų sąnaudomis. Vidurinioji klasė irgi sotinasi, bet atidžiau, žiūrėdama maisto kokybės ir skonio paslapties.
Reikėtų pabrėžti, kad turtinė ir socialinė valgytojų padėtis nebūtinai lemia jų priklausomumą vienai ar kitai valgytojų grupei. Pasitaiko labai turtingų, bet skoniui visiškai abejingų, neskiriančių maistui nei dėmesio, nei pinigų (pvz., Lietuvos banko valgyklos atvejis). Ir atvirkščiai: yra skonio pasaulio tyrinėtojų, kurie uždirbtus pinigus išleidžia maisto pažinimui, užuot kaupę juos naujai važiuojančiai metalo, plastiko ir gumos kombinacijai.
Kas yra maisto snobas? Ir kaip jį atpažinti? Maisto snobas yra nelabai laimingas žmogus, neturintis pastovių vertybinių orientyrų maisto pasaulyje. Jis neprisiriša prie jokių vertybių, nepavargdamas seka maisto naujienas, stengiasi neatsilikti nuo gastronomijos madų, tendencijų, sensacijų. Vakar jis buvo aršus sušių virtuvės fanas, šiandien dievina Peru virtuvę ir ceviche, rytoj atras alternatyvių miltų – bananų, kalafiorų, Etiopijos teff. Tu nežinai, kas yra Etiopijos teff? Negamini iš bananų miltų? Nejaugi? Vargas tau, – esi prasčiokas. Taip mąsto maisto snobas.
Jis kartais net pats to nesuvokdamas padeda maisto pramonei daryti pinigus. Stumia viršun kartelę, bet ne maisto, o rinkodaros kokybės. Reikia pavyzdžio? Važiuodamas iš Čekijos į Lenkiją stabteliu kavos pirmoje lenkų degalinėje. Lenkija yra tipiška kavos snobizmo valstybė: kaip mane informavo vienas bičiulis, kavos žinovas iš Milano, lenkai turi kavos baristų pasaulio čempionę. Užtat kavos kasdienybė – liūdna.
Ji prieš mano akis: keturgubai vandeningas espreso kartoniniame puodelyje. Ant puodelio užrašyta: 100% arabica. Degalinių tinklas apie viską pagalvojo: kavos snobai geria tik arabiką, į tą pusę paslapčia dairosi ir kavos paprastuomenė, nes ji visada patyliukais dairosi į maisto snobus. Todėl šis biznis paprastas: kava – baisi, užtat arabika. Šalyje, kuri turi kavos pasaulio čempionę.
Pas mus panašių pavyzdžių irgi pakanka: Krekenavos „itališkos“ dešrelės, 150 mėnesių brandinti sūriai iš pasterizuoto pieno, nudusę aštuonkojai prekybos centruose ir t. t.
Maisto snobai niekina maisto paprastuomenę, o ši nelieka skolinga. Paprastuoliams būdingas chroniškas įtarumas ir nevisavertiškumo kompleksų istorijos. Ką jie – maisto snobai – dar ten sugalvos? Kokias nesąmones? Kam to reikia? Kiekvienas valgymo malonumo, skonio vertybių, stalo kultūros siekiantis valgytojas maisto paprastuomenei yra potencialus snobas. Tam tikros veislės iškrypėlis, kurį verta pasmerkti. Kartais netgi ideologiškai.
Knygoje „Dėl skonio ginčijamasi“ aprašiau atvejį, kai prie stalo susiduria smetoninės Lietuvos gurmė ir sovietiniai „obščepito“ sistemos ugdyti maisto buduliai. Knygos personažas – savotiškas gastronomijos rezistentas sužinojęs, kad teks vaišinti svečius iš Uralo, nutaria vykdyti slaptą planą, kurio pavadinimas – gurmė pietų formatas. Pamatę baltą staltiesę, porcelianą ir krištolą, svečiai susižvalgo. Antrą kartą susižvalgo išvydę liberty stiliaus krištolo grafiną. Trečią kartą, kai iš grafino į mažytes taureles ceremoningai išpilstoma šalta degtinė.
„Ką visa tai reiškia? Nejaugi gersime degtinę iš šių antpirščių? Kur normalios stiklinės?“ – piktinosi sovietijos maisto prasčiokai. Kitą dieną smetoninis gurmė-rezistentas buvo iškviestas į tam tikrą kabinetą pasiaiškinti dėl buržuazinės stalo kultūros atgyvenų. Maisto snobo sąvoka tais laikais neegzistavo.
Šiais laikais ji egzistuoja ir nelabai teisingai painiojama su kita sąvoka – išrankaus valgytojo. Štai pavyzdys. Jį aptikau savo teksto komentarų skiltyje, – kartais užmetu ten akį, matau serijinius tulžies liejikus, bet pasitaiko ir įdomių minčių. Rašo toks ponas Gordonas: „Ar jūs kada klausiate restorane prieš perkant: ar cepelinai švieži ar pakaitinti mikrobangų krosnelėje? Straipsnio autorius tikriausiai labai išrankus.“
Taip, aš esu išrankus. Kiekvieno normalaus valgytojo pareiga – būti išrankiu. Vidurinioji valgytojų klasė stengiasi būti išranki, bet nebūti snobiška. Tai nėra paprasta. Pasiaiškinkime, koks skirtumas tarp išrankaus valgytojo ir valgytojo – snobo. Ponas Gordonas teigia, kad teirautis informacijos apie cepelinus – šaldyti ir šildyti ar šviežiai pagaminti – nedoras išrankaus valgytojo ketinimas. Ir aiškina kodėl: a) laukti kol pagamins šviežią cepeliną nėra laiko, todėl reikia eiti į „fast food“; b) konkrečiam klientui šviežiai pagamintas cepelinas būtų brangus. Išvada? Mano straipsnis ponui Gordonui atrodo kvailas, nes domėjimasis maisto kokybe, ingredientų kilme, gamybos būdu jam yra beprasmiškas išrankumas.
Maisto paprastuomenė patenkinta ūžia: taip – snobizmas! Reikia eiti dirbti, užuot snobiškai klausinėjus apie alyvuogių aliejaus kokybę. Išrankiems, kritiškai vertinantiems maisto kokybę, atsakingiems valgytojams, kurie nenori išleisti pinigų pramoniniam šlamštmaisčiui klijuojama maisto snobų etiketė. Panašiai sovietinio „obščepito“ ugdyti maisto buduliai piktinosi degtinės gėrimu ne iš 200 ml briaunotų stiklinių, o iš 30 ml krištolo taurelių! Jiems tai atrodė iškreiptas, kapitalistinis, buržuazinis, antisovietinis, paprasto darbo žmogaus orumą žeminantis veiksmas.
Ne maisto snobai ir ne maisto prastuomenė, o išrankūs viduriniosios klasės valgytojai! Štai ko reikia mūsų valstybei. Štai keletas praktinių naudos aspektų būdingų išrankių valgytojų tipologijai:
- Daugiau pagarbos maistui ir maisto gamintojams, istorinei maisto tradicijai;
- Daugiau maisto kokybę suprantančių pirkėjų – daugiau kokybiško maisto prekybos centruose;
- Mažiau sovietinės praeities reliktų (pvz.: aromatizuoti gėrimai „Buratinas“, „Diušės“, užkandis „Statybininkų stiprumas“), modernaus pramoninio šlamšto – citrinos rūgštimi sutrauktos „mocarelos“, alyvuogių išspaudų aliejaus ir t. t.);
- Mažiau rinkodarinio pezalo etiketėse, daugiau tikslios informacijos vartotojui. Nes išrankaus valgytojo etiketėje deklaruota „meile tradicijoms“ neapgausi;
- Daugiau sveikai valgančių žmonių, mažiau momentinių dietų aukų;
- Daugiau laimingų žmonių, nes sveikas, kokybiškas, skanus maistas yra konstitucijoje negarantuotas malonumas, kurį reikia patiems susirasti.
Kada nors, matyt, mes visa tai turėsime. O kol kas – nieko gero nevyksta. Maisto snobai užsidaro savo snobiškame pasaulyje ir tampa dar didesniais snobais. Maisto paprastuomenė piktai šnypščia apie beprasmišką maisto snobizmą. Vidurinioji klasė neramiai žvalgosi ieškodama teisingų orientyrų.