Paulius Jurkevičius. Mario Draghis sugrįžo ir pasakė ES gelbėjimo kainą

Jeigu norite išgirsti, kaip skamba marche funèbre (iš pranc. laidotuvių maršas) Europos Sąjungai (ES), perskaitykite Mario Draghio ateities konkurencingumo ataskaitą. Šiek tiek užtruksite, nes šis analitinis opusas išdėstytas ilgame beveik 400 puslapių tekste. Sužinosite daugybę liūdnų naujienų. Nurimsite dėl klimato kaitos, temperatūros didėjimo, nes, anot ataskaitos autoriaus, bjaurūs nepritekliai mus užklups žymiai anksčiau nei kylantys vandenynai.

Jis tarė: „Baigdamas norėčiau jums pasakyti vieną dalyką: jeigu mes šių reformų nesiimsime, jeigu nieko nedarysime aptartomis kryptimis, tada Europai galas. Pakartosiu: Europai galas“. Lietuviškai turbūt nelabai įtikinamai skamba, užtat itališkai gaudžia tarsi antikinės tragedijos finalas: „l’Europa è finita! Finita!“

Taip Europos Parlamento šeštojo aukšto salėje kalbėjo Mario Draghis. Pranešimo pabaigoje jis pridūrė: „Tai, ką jums išdėsčiau, yra košmaras, kurį dažnai sapnuoju“. Konferencijų salėje kurį laiką tvyrojo kapų tyla. Tylėjo visi: Europos socialistai ir konservatoriai, liaudininkai ir populistai, žalieji ir patriotai.

Tie, kam teko iš arčiau susidurti su buvusiu Europos Centrinio Banko (ECB) valdytoju, buvusiu Italijos premjeru, žino: M. Draghis niekada nekelia balso. Net tada, kai 2012 metais ES valiutai – eurui, rodės, jau tikrai atėjo paskutinioji, jis, Mario, tvirtai, bet visiškai ramiai, nekeldamas balso, ištarė legendinę frazę: „Whatever it takes“. Viskas, ko reikės. Kad ir kokia būtų kaina. Ir tikrai – euras išgyveno didžiausią savo istorijoje krizę.