Paulius Jurkevičius. Moteriškas klausimas Europos dešinėje: Marine ar Giorgia?

Šį vasaros savaitgalį pasimokykime dviejų žavingų Europos kalbų: prancūzų ir italų. Pradedam? Prancūziškai gauche (tariame „goš“) yra kairė. Itališkai kairė – sinistra. Dešinė prancūziškai bus droit (tariame „drua“), o itališkai – destra.

Šie prancūzų ir italų kalbų žodžiai po karo Europai rodė politikos kryptis. Ir dabar bando rodyti. Šįsyk į vieną, į tą pačią droit-destra pusę. Eismą čia reguliuoja dvi labai įtakingos politikos blondinės: prancūzė Marine Le Pen ir italė Giorgia Meloni.

Kaip sekasi dešiniajam Europos moterų duetui Marine&Giorgiai?

Sekasi gerai. Puikiai. Abi stiprios – antroji ir trečioji – Europos Sąjungos ekonomikos važiuoja, jau nuvažiavo į dešinę. Lieka klausimas: o kokia ta prancūzų droit, kokia italų destra kokybė? Nuosaiki, rami, konservatyvi dešinė? Ar agresyvi, urzgianti, konfliktiška?

Štai pora smagių pavyzdžių. Prancūzija: rinkimus laimėjusio „Nacionalinio sambūrio“ kandidatė Normandijoje, daili vietos politikė Ludivine Daoudi nusifotografavo galvą pasipuošusi specialiu apdangalu. Jame puikavosi Luftwaffe – nacistinės Vokietijos karo aviacijos pilotų – simbolika su auksine svastika juodame fone. Proga demonstruoti istorines-ideologines vertybes nebuvo atsitiktinė: vos prieš kelias savaites pasaulis šventė sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje 80-ąsias metines.

Antrasis pavyzdys. Italija: prieš keletą dienų paviešinti vaizdo įrašai iš valdančiosios G. Meloni partijos „Italijos broliai“ jaunimo filialo „Gioventù nazionale“ susirinkimo. Ką mes čia matome, ką girdime? Girdime daug Sieg Heil! Girdime „Tegyvuoja dėdė Benito!“ (Mussolini – aut. past.) Arba: „Žydai prasigyveno iš Holokausto!“ Arba: „Mes esame gryni fašistai!“ Šiame vertybinių deklaracijų kokteilyje nepritrūko ir kitų stipriai „dešiniųjų“ elementų – prakeiksmų gėjams ir „Covid-19“ skiepams.

Kaip į šiuos ultra protrūkius reaguoja Marine ir Giorgia? Reaguoja skausmingai, bet teisingai: dailina aštrius kampus. Normandijos Luftwaffe propagandistė buvo pašalinta iš „Sambūrio“ kandidatų sąrašo. Fašistuojantis, antisemitinis „Italijos brolių“ jaunimas buvo oficialiai pasmerktas – pati premjerė G. Meloni tai atliko.

Kas toliau?

Toliau – kryžkelė. Joje susitinka dvi Europos damos, dvi blondinės, dvi populiarios, galingos droit-destra lyderės Marine Le Pen ir Giorgia Meloni. Galima būtų imtis banalių svarstymų: prancūzė ar italė yra simpatiškesnė, italė ar prancūzė charizmatiškesnė, labiau prie širdies. Bet dėmesio vertas tik vienas klausimas: kuri iš jųdviejų politiškai stipresnė? Marine seks paskui Giorgią ar atvirkščiai – Giorgia nusilenks Marine?

Savo šalyse jos stiprios abi. Jos sėkmingai sudorojo tuos politinius judėjimus, kurie projektavo pokario Europą, statė pamatus būsimajai Europos Sąjungai. M. Le Pen išstūmė tradicinius, klasikinius su nacizmu kovojusius prancūzų golistus, o G. Meloni nugalėjo B. Mussolinio fašizmą triuškinusią Italijos sinistra – kairiuosius.

Abi – tiek Marine, tiek Giorgia – susiduria su tam tikromis problemomis nebent tada, kai pasirodo Europai, pasauliui. Kalbant mados terminais: Europai netinka populistinio kirpimo suknelė, kurią dievina vietinis, savas elektoratas. Tai, kas džiugina atsidavusį provincijos rinkėją, kelia šiurpą Briuselyje. Tarkime, „Nacionalinio sambūrio“ idėja strateginius valstybės postus patikėti „tikriems“ prancūzams, o afrikietiškos kilmės prancūzams leisti žaisti nebent nacionalinėje futbolo rinktinėje.

Arba štai: „Italijos brolių“ projektas – visaliaudiniai premjero rinkimai. Pakankamai unikalus, musoliniškas, super populistinis sumanymas.

Ar Marine ir Giorgia dėvi vienodas populistinio kirpimo sukneles? Ne. Europai ir pasauliui geriau pasirodo italė nei prancūzė. Išeiginis, oficialus, užsieniui skirtas G. Meloni rūbas gerokai skiriasi nuo dėvimo namuose. Italijos premjerė yra NATO, Amerikos, prezidento Joe Bideno sąjungininkė, solidi Vakarų bendruomenės narė. Išskirtinis G. Meloni užsienio politikos aksesuaras – slaptažodis, suteikiantis jai teisę sėsti prie vieno stalo greta J. Bideno, Emmanuelio Macrono, Olafo Scholzo, Rishio Sunako – yra jos pozicija Ukrainos klausimu.

Prancūzė M. Le Pen tokio aksesuaro neturi. Ji vykdo pergalingą rinkimų kampaniją į šalies parlamentą, triuškina E. Macroną už Vladimiro Putino bankų skolintus pinigus. Vakarų lyderiai prie bendro stalo, kažin, ar ją pakvies.

Didysis antrosios ir trečiosios ES ekonomikų klausimas šiandien yra toks: kuri dešiniųjų blondinė stipresnė – Marine ar Giorgia? Variantai yra du: a) Marine Le Pen teks melonizuotis; b) Giorgiai Meloni teks lepenizuotis.

Žiūrime pirmąjį variantą. Melonizuota Le Pen ir jos „Nacionalinis sambūris“ būtų gera žinia Europai, NATO, Ukrainai. Marine tektų keisti savo ideologinę suknelę, derinti spalvas prie vakarietiško požiūrio į Rusiją, į V. Putiną, į karą Ukrainoje. Tektų į patrauklius pensijų ir migrantų lozungus kažkaip po truputį, nepastebimai įtraukti visai nepatrauklią karinės paramos Ukrainą temą. Melonizuota M. Le Pen taptų konkurencinga, įtakinga, strategiškai svarbi pasaulinės politikos figūra.

Žiūrime antrąjį atvejį. Kaip atrodytų lepenizuota Meloni? Ji jau dabar yra įsižeidusi dėl praloštos ES komisarų portfelių dalybų partijos. Pikta, nes E. Macronas ir O. Scholzas Briuselyje jos nepakvietė į vieną ar kitą vakarienę. Ji niekaip neapsisprendžia, su kuo bus jos vadovaujama Europos Parlamento konservatorių frakcija – su liaudininkų dauguma? Balsuos už antrąją Ursulos von der Leyen kadenciją Europos Komisijos pirmininkės poste? Ar šliesis prie M. Le Pen „Identiteto“, orbanistinių patriotų?

Lepenizuota Italijos premjerė būtų nublokšta atgal, link savo postfašistinės genetikos šaknų. Link globalaus populizmo, kurio banga jau pakilo po dešiniųjų „Nacionalinio sambūrio“ pergalės Prancūzijoje. Ši banga dar labiau sustiprėtų po Donaldo Trumpo pergalės Amerikoje. Lepenizuota Meloni netaptų gera žinia Ukrainos fronte, bet ji labai patiktų Kremliui.

Rašytojo Alexandre’o Dumas (tėvo) dramoje „Paryžiaus mohikanai“ pirmą kartą nuskambėjo štai ši frazė: „Cherchez la femme!“ – „Ieškokite moters!“ Ieškokite ir rasite, net jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad svarbiuose reikaluose jos – moterys – nieko nereiškia. Šįkart toli ieškoti neteks: dvi išskirtinai įtakingos Europos blondinės – prancūzė ir italė – puikiai matomos.

Ieškoti tektų nebent moteriškų politinės intrigos paslapčių.