Tiesa nebent tai, kad viena labiausiai maisto reikaluose atsilikusių Europos valstybių (mūsiškė) šiomis dienomis siaubingai spurdėjo ir raivėsi išgirdusi apie galimai kada nors naudosimus svirplių miltus. Nes tą pačią naujieną – apie simpatiškųjų ūsuotų vabaliukų (lot. Acheta domesticus) poveikį skonio organams – virškinome ne tik mes, bet ir labiau už mus gastronomiškai išsivystę prancūzai, italai, belgai, graikai.
Ir nieko – nenustebo ir nespurdėjo iš siaubo. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: jau seniai maisto pramonė tuos ar kitus vabaliukus naudoja, ir skandalo naujo čia nėra. Jeigu bendrauji su maisto pramone, niekur, mielas vartotojau, nuo jų nepabėgsi. Antroji: tie anie – labiau gastronomiškai išsivysčiusieji – turi tvirtą maisto tradicijos stuburą ir maisto politiką.
Todėl dabar nuraminsiu: netiesa, kad nevalgome vabaliukų. Valgome, geriame ir vargo nematome. Nes nežinome. Štai jie, susipažinkite: Dactylopius coccus, Kermes vermilio, Porphyrophyra hamelis, Kermes ilicis. Nėra jie labai baisūs, nes spalvoti – raudoni arba violetiniai. Beveik kaip mūsiškės boružėlės, tik be taškiukų. Margaroides polonia jau būtų menkesnio smagumo reginys, Kerria lacca – visiškai atgrasus vabalas (tai sakau aš, kuris nebijo pelių, bet vabalų ir kirmėlių – taip).
Pirmieji trys vabaliukai naudojami mūsų maistui ir mūsų gėrimams paryškinti. Kiti – farmacijos ir kosmetikos pramonėje. Ir nieko čia nepadarysi – mes taip įpratinti: maistas skanesnis tada, kai spalvotas, gražus. Ar ne? Kalbame apie dažiklį E120. Maisto pramonės rinkodaros protai jį apibūdina visiškai teisingai – „natūralus dažiklis“.
Absoliučiai natūralus, kurgi ne: vienam kilogramui šio dažiklio pagaminti reikia užsiauginti ir numarinti 80 tūkst. vabalų (Juntinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos – FAO – duomenys). Europoje spalvotus vabzdžius sėkmingiausiai „gano“ Ispanija, ten vietiniai startuoliai juos veisia ant kaktusų lapų ir tiekia Europos maisto pramonei. Įskaitant ir mūsiškę.
Todėl dabar, užuot iš „Biržų duonos“ darę nacionalinį svirplių vajaus atpirkimo ožį, eikime pasidairyti po Lietuvos prekybos centrų lentynas, paieškoti maisto su vabaliukais. Štai vienas: aukščiausios rūšies virta „Panerio“ dešra. Cituoju: „... švelnaus skonio, ypatingo aromato jai suteikia specialiai atrinkti prieskoniai.“ Super! Vienas tų „specialiai atrinktų“ ir yra E120, vadinamasis kochinelas (itališkai „coccinella“ yra boružė).
Kas dar? Imkime karštai rūkytą servelatą „Lietuvos standartas“. Vėlgi – „paskanintas“ specialiu prieskonių mišiniu, kuriame spalvingiausia nata groja vabalai, natūralusis E120.
Arba štai dar vienas nacionalinės maisto industrijos šedevras: vaisinės gumos skonio grietininiai ledai su braškių skonio glaistu. Jis greičiausiai skirtas mažiesiems lietuviško maisto tradicijos gerbėjams. Nes labai spalvotas! Tėvelių dėmesiui: tame grožyje yra džiovintų trintų vabaliukų! Sveikatai nekenkia, bet žinoti verta! Juolab, kad gamintojas juk nepripaišys ant pakuotės tų mielų kaktusų lapais šliaužiojančių Dievo ir gamtos kūrinių.
O dabar, dėmesio, savaitgalinio „Campari Spritz“ ritualo dalyviai! Apsvaigsite! Nes laukia siurprizas: džiovintų vabaliukų – kochinelo – dozė. Legendinėje reklamoje raudonos moters lūpos siurbia raudoną kokteilį. Ir abiejuose raudonumuose – tiek lūpdažyje, tiek kokteilyje – yra šiek tiek spalvoto gyvūnijos pasaulio.
Ar įmanoma apsisaugoti nuo vabalų invazijos į maistą? Žiūrint kam. Mums turbūt jau nebe, mūsų maisto politika yra commedia finita – baigta, o gal ir niekada neprasidėjusi komedija. Labiau gastronomiškai išsivysčiusiai Europai – gal ir įmanoma misija.
Paaiškinsiu kodėl. Mūsų maisto politiką formuoja prekybos tinklai. Vadovauja jie. Gamintojai suglaudę ausis prisitaiko arba bankrutuoja, arba eksportuoja. Štai pavyzdys: trintų vabalų esencija paspalvinta dešra įvardyta kaip „tradicinis lietuviškas mėsos gaminys“. TRA-DI-CI-NIS! O jeigu ir to mažai, per mažai tradicijos, prašau – „lietuviškas standartas“. Taip nominuotas servelatas su kaktusinėmis boružėlėmis. Jos ten Ispanijoje ar Pietų Amerikoje ropojo, kol pagaliau atropojo iki Lietuvos, iki tradicijų, iki lietuviškojo standarto.
Tad dabar paklausiu: kodėl Biržų, Palangos, Vilniaus ir visos kitos duonos su svirplių miltais negali tapti „tradiciniu gaminiu“? Kodėl purtomės? Aš manau, kad gali. Ir taps. Kaip prekybos rinkodaros kunigaikščiai ir princesės lieps, taip ir bus. Ir dar pridės žodį „giminių“. Arba: „smetoniška su ekologiškai maitintais svirpliais“.
Lietuvos maistas yra bejėgis apsiginti nuo vabalų invazijos. Gerokai labiau bejėgis nei Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Ispanijos maistas. Lietuvos maistas yra atsietas nuo politikos, o kartu – nuo tradicijų ir istorijos. Lietuvos maistas yra be skonio, nes jame nebeliko valgytojų patriotizmo. Pažiūrėkime, ką valgo Seimo nariai: Meksiką, Italiją, Rusiją, Kiniją. Valgo ir sako, kad jiems skanu. Duona su svirpliais jiems irgi bus skani, nes argi pasiginčysi dėl skonio su tais, kurie neturi skonio. Ir gastronominio patriotizmo.
Lietuvos maistas yra tai, ko liko labai nedaug, o ateityje visiškai nebeliks, išskyrus vieną kitą etno valgymo muziejų ir tradicinės virtuvės šviesuolį. Lietuvos maistas jau dabar yra maistas be esminių tradicijos ingredientų – pieno, mėsos, krapų… Anekdotas: grįžęs iš Italijos užeinu į vieno Lietuvos tinklo prekybos centrą – ir matau krapų pakuotę. Kilmės šalis – Italija. „Ciao! – sako man itališki krapai, – ką tu čia veiki?“ Atsakau: „Atvažiavau iš Italijos ieškoti lietuviškų krapų.“ Itališki krapai juokiasi iš manęs: „Ne čia pataikei.“ Ačiū Dievui – dar yra bobulytės produkcija turguje. Kai nebeliks bobulytės…
Netiesa, kad nėra vilties. Jos yra. Galbūt atsiras naujoviški restoranų valgiaraščiai – juose matysime išdidžius skliaustelius: (mūsų duona – be svirplių!) arba (mūsų ledai – be trintų lervų).
Netiesa, kad jau dabar Lietuvoje nėra duonos, kuri būtų totaliai apsaugota nuo kulinarinio vabalizmo. Yra: Daujėnų duona. Ji prisiėmė juridinius tradicijos ir kilmės įsipareigojimus – jeigu ne prieš Lietuvą, tai bent jau prieš Europą: tik ruginiai miltai, tik savaiminis raugas, tik šimto metų senumo ąžuoliniai duonkubiliai, tik patirtis ir reali, rankų darbo ir atskirų šeimų tradicija! Tokiai duonai svirpliai negresia. Ji apsaugota amžiams. Trijose valstybėse – Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje – tokių absoliučiai apsaugotų nuo bet kokios modernios manipuliacijos produktų iš viso yra 776. Pas mus – apie 10. Štai kodėl mūsų maistui „lietuvišką standartą“ diktuoja prekybos rinkodara, o pas juos atvirkščiai – apsaugotų produktų gamintojai diktuoja prekybos rinkodarai, žmonėms ir jų skoniui.
Pabaigai viena, bet nepatogi tiesa: nemėgstate svirplių duonos? Pamėgsite. Užsitepsite sviestą primenančio riebalų mišinio, pasipjaustysite dešros su tradiciniu vabalų dažikliu. Ir skanaus!