Karantino pradžioje netgi išsikruvinau pirštus mažyte parmezano tarka tarkuodamas itališkas bulves. Dar kartą įsitikinau, kaip nelengva pagaminti tobulą cepeliną. Praėjusią vasarą keliaudamas po Lietuvą įsitikinau kaip nelengva tobulą cepeliną užtikti mūsų šalies restoranuose. Man nepavyko! Paradoksali, sakyčiau, cepelino esmė: visos šeimininkės jį skaniai pagaminti moka, o restoranai – vos vienas kitas.
Ganėtinai supainiota ir cepelino istorija: iki sovietų okupacijos bulvių virtinius lietuviai valgė, bet nevadino nacionaliniu pasididžiavimu. Masinio, patriotiško comfort food aurą cepelinas pelnė tik po to, kai pakliuvo ir įsitvirtino sovietinių valgyklų trestų valgiaraščiuose. Panašiai buvo ir su balta mišraine, kuri kažkokiu stebuklingu būdu tapo lietuviškos šventinės užstalės simboliu, o tarkime, Italijoje iki šiol vadinama pagal jos tikrąją kilmę: „insalata russa“ – rusiška mišraine.
Šiandien, manau, nebeverta aiškintis ar šie ir kiti pokario mitybiniai viražai buvo geri ar blogi. Žymiai įdomiau pasvarstyti, kaip istoriniai kataklizmai – karai, epidemijos, revoliucijos paveikia mūsų mitybos tradicijas ir įpročius. Kad paveikia, tai tikrai nėra abejonių. Garsioji Viduržemio jūros dieta po Antrojo pasaulinio karo gimė amerikiečių karo gydytojo Ancelo Keyso smalsumo dėka: jis panoro suprasti, kodėl prabangią mėsą valgančių ir koka kolą geriančių Pietų Italijoje dislokuotų JAV kariškių klinikiniai rodikliai buvo gerokai blogesni, lyginant su „skurdžia“ vietinių gyventojų mityba: makaronai, alyvuogių aliejus, daržovės, pigus vynas. Taigi, Viduržemio jūros dietos konceptas atsirado kaip Antrojo pasaulinio karo ir antrojo fronto pasekmė.
Arba imkime galvijų kempinligę ir vėlesnę paukščių gripo epidemiją.
Mėsiškos mitybos priešininkų būta ir anksčiau, tačiau vegetarų ir gerokai radikalesnė veganų mitybinė ideologija Vakarų visuomenėje galutinai įsitvirtino ir sustiprėjo būtent po šių epideminių reiškinių.
Kaip mūsų užstales sutvarkys koronavirusas? Kol kas sunku prognozuoti, nes šis kataklizmas dar nesibaigė.
Vis tik šiuo klausimu turiu svajonę. Meldžiu tave, žiaurioji pandemija: išmokyk mus teisingo požiūrio į kavą! Priversk mus atsisakyti to, kas išplito iki beprotybės - tarp vyrų ir moterų, paauglių ir senjorų! Išbrauk iš mūsų kavinių valgiaraščių štai tokį kūrinį: „espreso kava, šokoladinių sausainių sirupas, pienas, cinamonas, šokoladiniai pabarstukai, grietinėlė“. Arba tokį: „espreso kava, obuolių pyrago sirupas, pienas, obuolio riekelė, cinamonas, plakta grietinėlė“.
Pirminis kavos su pienu – „latte macchiato“ variantas gimė Italijoje. 270 - 300 ml taurėje - 90 proc. karštas pienas, 10 proc. pieno puta ir supiltas puodelis espreso kavos. Kam buvo skirtas šis paprastas kaip „Tėve mūsų“ kavos ir pieno sąjungos minimalizmas? Vaikams. Kada skirtas gerti? Šaltą žiemos rytą.
Nežinau, kodėl būtent pas mus įsigalėjo ekstremali latėmanija – unikalus, lietuviškas kavos marazmas. Gal todėl, kad mes netoleruojame minimalizmo, paprastumo, klasikos? Ir mums vis niežti nagus viską gražinti, puošti, tiuninguoti, tobulinti, gardinti? Kartą per metus nustebinti pasaulį kvapą gniaužiančiomis kalėdinių eglučių instaliacijomis. Nuosaikaus funkcionalizmo architektūrą Kaune, architekto Leibos Zimano daugiabutį prie funikulieriaus pamaloninti stiklo – metalo narvų puošyba. Ir galiausiai – asmeninę skonio kasdienybę praturtinti kavos kičo tendencijomis.
Mūsiškė kavos su pienu evoliucija tapo akivaizdžia kavos kultūros hipertrofija. Normalūs kasdienio vartojimo įpročiai pakilo į „trash food“ karnavalo lygį. Per mažai saldumo? Šliūkštelėkime sirupo. Pernelyg kvepia pienu? Užmuškime pieno kvapą bananais, kiviais ir levandomis. Neįdomu, nes per skysta? Patirštinkime, užmeskime grietinėlės. Per mažai estetikos? Būkime kūrybiški – papuoškime madingais instagraminiais pabarstukais. Pavadinkime taip, kad nebūtų aišku apie ką apskritai kalba eina. Gerkime ne žiemą, o vidurvasarį. Jokiu būdu ne ryte, o po pietų arba prieš miegą.
Štai taip mus užkariavo „spicy mango“, obuolinė, kivių – ananasų, migdolinė, popkornų skonio, moliūgų poskonio ir kitos latės. Ir tai dar ne pabaiga. Jeigu ne žiaurioji pandemija, šįmet būtume skanavę kažką itin egzotiško, nenusakomai kvailo, kai kava tampa nebe kava, o beprasmiškas skonių popsas. Vis puošnesnė. Vis tirštesnė. Vis mažiau kava, bet ir toliau įvardijama kaip kava, kaip „haute couture“ kavos žanras.
Taigi, gerbiami latėmanai ir latėmanės, laukiame tolimesnių evoliucijos vingių: bulvių košės su matjė silke skonio latė, vištienos su grybais ir grietinėle kavos simfonija, skoninė kava „fish&chips“. Aukščiausia kavos su pienu evoliucijos stadija, kuri kažkada prasidėjo nuo arbatą geriančių kalbininkų beviltiškai sulietuvinto itališko daiktavardžio „latte“ – pienas (be kavos, - o kam?), matyt, bus ši: cepelinų skonio latė. Eisime visi gerti! Oj, atsiprašau: eisime šiek tiek gerti, šiek tiek valgyti.
Jeigu leisite, norėčiau įteisinti naujadarą! Kadangi moderniausių skoninių kavų konsistencija įgauna vis keistesnes formas, nes juk darosi visiškai nebeaišku, ką su jomis daryti – siurbčioti šiaudeliu, naudotis šaukštu, o tam tikrais atvejais gal net ir šakute, siūlau naują kavos utilizavimo veiksmą: eiti ne kavos gerti, o pasilatinti. Tai reiškia, kad vienoje gražioje stiklo taurėje už protingą kainą gausime viską, ko reikia: gėrimą, pietų užkandį, desertą. Ar šioje taurėje bus kavos? Į klausimą sunku tiksliai atsakyti, nes jau dabar obuolinėje latėje šis ingredientas sunkiai juntamas.
Apie latėmanijos poveikį sveikatai. Italijos dietologai tvirtina, kad įprastinė, be grietinėlės, be pabarstukų, be pyrago skonio sirupo, be įprastinio lietuviško kavos tiuningo klasikinė „latte macchiato“ taurė virškinama maždaug 2,5 – 3 valandas. Panašiai tiek, kiek ir ne itin riebus lietuviškas karbonadas be bulvių košės. Gal aš klystu? Gal latė po pietų yra sveikatingas vasaros malonumas? Aš juk ne dietologas, todėl prašau, kad pakomentuotų gydytoja dietologė Barbora Jarašūnė: „Vien tik latės „porcija“ su įvairiais priedais - sirupu, grietinėle, šokoladu gali viršyti rekomenduojamą paros cukraus normą, o energinė vertė netgi prilygti pietų patiekalui“.
„Nors kavinių meniu įvairios latės interpretacijos pateikiamos gėrimų skiltyje, dietologiniu požiūriu tai – ne gėrimas, o maistas, suteikiantis maistinių medžiagų ir energijos. Netgi ne maistas, o desertas, jei ji gaminama su sirupais, karamele, grietinėle ar kitais priedais“. Ir be to: „Išgėrus tokio gėrimo po geležimi turtingo maisto (pavydžiui, raudonos mėsos), gali būti sutrikdytas geležies pasisavinimas – į tai turėtų atkreipti dėmesį sergantieji mažakraujyste“.
Daktarė perspėjo. Aš perspėju. Gyvename šalyje, kurios valdžia taurę raudono vyno traktuoja kaip blogį. O jaunimui subalansuoto pusės litro sočiųjų riebalų ir cukraus koncentrato niekaip netraktuoja. Na, bet gal pandemija mus išmokys teisingo požiūrio į kavą?