Paulius Jurkevičius. Pietauti Lietuvoje: į valgyklą arba į „Michelin“

Šią vasarą vaizdas restorane dažnai buvo toks: tuščia salė arba vienas staliukas užimtas, trys – keturi padavėjai ramsto sienas, ilgesingai žvalgosi į restorano duris. Vilniuje, Vilniaus gatvėje, Kaune, Vilniaus gatvėje, Druskininkuose. Netgi Palangoje, Basanavičiaus stryte, panašiai kaip Romos centre, klientų įstūmikai energingai darbavosi restoranų prieigose. Kone už rankų graibstė: ateikite, ateikite, prisėskite, skani mūsų grybukų sriubytė.

Vakarais senamiesčiai ir pajūriai būdavo pilni žmonių. Pilni kokių žmonių? Vakarieniaujančių, valgančių, vartančių valgiaraščius? Ne, restoranai buvo pilni geriančių, siurbčiojančių, kilnojančių bokalus ir taures. Valgančių – mažuma.

Lietuvoje įsitvirtino esminė restoranų veiklos grandis ir ji greičiausiai liks vienintelė: dienos pietūs. Sintetiniais trumais lengvai pagardinta kasdienybė, kai šiandien valgai tai, ką valgei užvakar, o poryt valgysi tai, ką valgei praėjusią savaitę. Nes tokia realybė – dienos pietų valgiaraščio variacijos yra kaip išmanaus Rubiko kubo sukiojimas, kūrybai vietos nėra, nebent – mažai kainai. Ir netgi nelabai svarbu, ką valgai šiandien arba valgysi poryt, nes dienpiečiausi įsikniaubęs į telefono ekraną, paniręs į srautą.

Labai seniai, kai dar viskas buvo neaišku, kai dar buvo viltis, kad tapsime normalia restoranų valstybe savo knygoje „Staltiesės ritmu“ bandžiau paaiškinti kaip svarbu yra pusryčius palikti priešui ir darboholizmo protrūkiams, pietus – dietistėms ir jų bizniui, o vakarienę – sau, savo meilei, savo šeimai, savo mėgstamam restoranui, savo išrinktajam virtuvės šefui. Vakarienė restorane – tai bendravimo džiaugsmas, socializacija, pažinimas. Tai smagi priešprieša vakarienei namuose, kai vėl regėsi tą patį virtuvinį stalą, tas pačias lėkštes, tą pačią viryklę ir tą pačią, aplink lempą zyziančią musę.