Paulius Jurkevičius. Prakaituoti, pusplikiai ambasadoriai – „selfiniai“ turistai

Į Romą plūstelėjo karščiai. Sugrįžo masinis vasaros turizmas. Jau ne kartą rašiau apie šį reiškinį, užsienio žiniasklaida jį gudriai vadina „overturizmu“ – tas angliškas žodelis reiškia perteklių, reiškia, kad per daug. Aš pasitelkiu ironiją ir reiškinį vadinu „selfiniu turizmu“. Nors kalta, žinoma, ne viena kita asmenukė, o milijoninė masė turistų.

Ji, ta masė, keliauja. Ir nelabai susigaudo, kur atsidūrė. Kodėl atsidūrė Pozitane arba Portofine – toks klausimas selfinio turizmo minios neturėtų varginti. Mechanizmas, stumiantis į gražų miestelį iš P raidės, yra visaliaudinis ir stiprus: nes taip reikia. Nes visi ten važiuoja. Nes be asmenukės, vaizduojančios prakaituotą veidą ir siaurą gatvikę, kurioje dar vakar vaikščiojo Kim Kardashian ir Dua Lipa – be tokios nuotraukos telefono atmintis bus nesveikai tuštoka. Tokia yra selfinio turizmo fiziologija.

Bet grįžkime į Romą. Šią savaitę Italijos sostinėje buvo karšta, bet dar pakenčiamai. Liepos viduriui meteorologai prognozuoja jutiminę 39–40 laipsnių malonę. „Turbo“ saunos efektą žaismingai papildys 90 proc. santykinis oro drėgnumas. Patyriminė kelionė į Italiją tampa unikalia prakaitine kelione, nors patirtis galiausiai bus praturtinta akivaizdžiu atradimu: Ženevos konvencija neuždraudė puodelio karšto, riebaus kapučino popietės atokaitoje, bet susilaikyti verta!

Tokie miestai, kaip Roma, Florencija, Venecija, porai mėnesių pakeičia fizionomiją. Įvyksta savotiškas urbanistinės estetikos pokytis. Miestai – baroko architektūros perlai – tampa pliažinio dress code podiumais. Roma, pasaulio katalikybės širdis – hm, nesinori sakyti, vis tik teks – seksualių merginų promenada (nors galvoje sukosi žymiai blogesni apibūdinimai).

Pakalbėkime apie selfinio, masinio, „per gausaus“ turizmo aprangos kodą. Tai ganėtinai svarbi tema, nes tokie miestai, kaip Roma, Florencija, Venecija, porai mėnesių pakeičia fizionomiją. Įvyksta savotiškas urbanistinės estetikos pokytis. Miestai – baroko architektūros perlai – tampa pliažinio dress code podiumais. Roma, pasaulio katalikybės širdis – hm, nesinori sakyti, vis tik teks – seksualių merginų promenada (nors galvoje sukosi žymiai blogesni apibūdinimai).

Štai jis – Panteonas, anuomet Romos pagonių, o dabar – Romos katalikų maldos vieta. Ir štai ji – turistė, atvykusi papuošti Amžinojo miesto baroko: pliažo šlepetės per pirštą, rožinė kūno formas paryškinanti suknelė. Ją pavadinę naktiniais marškiniais nesuklysime. Kūno formos – žavios ir jos matosi, nes suknelė-naktiniai marškiniai erotiškai persišviečia ryto saulės spinduliuose. Seksuali baroko puošmena žada aplankyti pastatą, kurio pavadinimas yra toks: Basilica di Santa Maria ad Martyres – Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bazilika, UNESCO pasaulio paveldas.

Romos gatvės vasarą tampa liūlančių krūtų, plaukuotų blauzdų, prakaituotų šlaunų, įvairios kokybės pedikiūro demonstracija. Selfiniam turizmui karšta! Selfinis turizmas Romą suvokia kaip paplūdimį, įkurtą 753 metais prieš Kristų! Tik vietoje jūros čia banguoja nesuskaičiuojami bazilikų, bažnyčių stogai ir Antikos laikų arkos.

Išmanūs šiauriečiai, pusdienį pasimaudę prakaite, Imperijos forumų griuvėsiuose pradeda suprasti praktinę Amžinojo miesto bažnyčių reikšmę: galima įeiti, prisėsti, pasidžiaugti vėsa ir prietema. Lieka etiketo – ne tiek estetinio, kiek etinio – reliktas. Ką daryti su apnuogintais pečiais, sprandu? Su šlaunimis, dailiai paryškinta kirkšnies linija ir sėdmenų apatine dalimi? Šias gamtos dovanas kukliai dengia apatinių kelnaičių ploto sexy šortukai. Klausimas, ar ši kūniška ekshibicija tinka bažnyčioje, deja, kyla ne visiems.

Pripažinkime: vasarinis stovėjimas šv. Petro aikštės eilėje prie metalo detektorių patikros nėra kūniškas malonumas, netgi jeigu tai puiki proga regėti apaštalinį bazilikos balkoną, kuriame užbaigiamas konklavos ritualas ir miestui bei pasauliui pasirodo naujas pontifikas. Žliaugia tikinčiųjų ir pasauliečių prakaitas, spirga balti šiauriečių sprandai, kaklai, galiausiai prie įėjimo į baziliką laukia – ne, ne paskutinis teismas, – o viso labo rūstus Vatikano sargybos verdiktas: pliažo stilius Šventajame Apaštalų Soste? Per favore... Būkite malonūs, apsirenkite.

Roma, Florencija, Venecija, Lečė save išdidžiai tituluoja taip: città d’arte – meno miestai. Ką tai reiškia? Pirmiausia: tai nėra paplūdimys, nėra diskoteka, nėra kokteilių vakarėlis. Tai nėra teatras, aukštakulniai ir smokingas nebūtini. Žingsniuok per meno miestą taip, tarsi eitum į šiuolaikinio meno parodą. Arba į filmo premjerą. Kokio filmo? Na, režisieriaus Paolo Sorrentino „Didis grožis“ galėtų tikti. Arba bent jau „Atostogos Romoje“. Ten Audrey Hepburn lekia motoroleriu Romos gatvėmis, sijonas plazda. Bet kiek elegancijos!

Toliau: menas toleruoja nuogybę, bet susitapatinti su nuogais renesanso, baroko meno objektais – kažin, ar teisinga. Kažin, ar verta. Netgi tais atvejais, kai homo turisticus kūnas skaudžiai kankinamas: galvą degina itališkos saulės radiacija, kojas – suskystėjęs asfaltas, vidaus organus – beprotiškas troškulys. Užsukime į Renesanso sostinę Florenciją, nueikime į centrinę miesto aikštę prie savivaldybės rūmo Palazzo Vecchio (liet. Vekjo rūmai). Čia nemažai žymių vyrų ir visi – be apatinių: Dovydas, Neptūnas, Persėjas, Menelajas, Heraklis. Į juos pavydžiai žvalgosi prakaituoti XXI amžiaus herakliai. Jų teisės apsinuoginti centrinėje miesto aikštėje apribotos minimaliai: sandalai, šortai, marškinėliai. Jie iki galo neuždengia pūpsančio pilvo, ir Benvenuto Cellinio Persėjas rūsčiai žvelgia į šią antsvorio anatomijos detalę. Jeigu galėtų – kirstų ne tik Medūzos galvą.

Kas atsitinka, kai pusnuogis selfinis turistas netyčia Romos ar Florencijos gatvėje susiduria su vietiniu pensininku, vilkinčiu švariais baltais drobiniais marškiniais ir lino kostiumu? Nuleidžia galvą ir sutelkia dėmesį į varvančią ant sandaluose kyšančių pirštų gelato porciją.

Taip, Italijos sostinėje galima paragauti kokybiško gelato, tačiau problemų netrūksta: šiuos skonio šedevrus nelabai yra kur ramiai atsisėdus laižyti. Tarkime, vienas iš 136 Ispanijos aikštės laiptelių tokiam reikalui tiktų, tačiau padėti užpakalio ant architekto Francesco De Sanctiso travertino kūrinio neleidžiama. Stovėti galima, sėdėti – negalima. Municipalinė policija žino, kad selfinio turizmo svajonė yra būtent ši: prisėsti ant Šventosios Kalnų Trejybės laipto. Nuolat budi pareigūnai, baudų sistema veikia tobulai: nuo 160 eurų už vienkartinį prisėdimą iki 400 eurų už pakartotinius recidyvus.

Romoje karšta. Jutiminė siekia 38 ir daugiau. Bet yra fontanų! Ir jų daug! Selfinio turizmo adeptams tinka. Legendiniai Gianlorenzo Berninio vandens urbanistikos projektai, baroko kūrinija, travertino magijos šedevrai tampa kojų, pažastų, kaklų apsiplovimo stotelėmis. Merginos, svajojančios nulaužti savo socialinio tinklo paskyrą, įmerkia ne tik kojas. Ką jau ten: jos vylingai nusimeta drabužius ir filmuojančios publikos akivaizdoje neria į Trevi fontano vandenį. 450 eurų bauda už šį nudizmo spektaklį yra gana pigi išdaiga, ji pelnys pusę milijono instagramo širdelių!

Romoje karšta? Prieš merkiant prakaituotas kojas į baroko fontaną galėtų – turėtų – švystelėti tokia mintis: „Romos didybės akivaizdoje aš atstovauju savo valstybei, savo tautos kultūrai!“ Švystelės?