K. Girniaus tekstas sudėtas iš dviejų dalių. Pirmoji dalis – nemandagios, ekstremalios politikų reakcijos į Eduardo Vaitkaus „pergalę“ (daugiau nei 100 tūkst. balsų) aptarimas. Antroji, gerokai platesnė dalis apibendrina netinkamą Lietuvos gyventojų požiūrį į rusų tautinę mažumą, Rusijos televiziją, rusišką kultūrą.
Docentas tekste „Tautos priešų paieškos“ konstruoja atvirą priešpriešą: vienoje jos pusėje – beveik visa Lietuvos politika, įskaitant Gabrielių Landsbergį, Ingridą Šimonytę, Gitaną Nausėdą, Saulių Skvernelį. Kitoje – Remigijus Žemaitaitis, Ignas Vėgėlė ir „nuskriaustųjų“ flango lyderis E. Vaitkus. Ryškiai skiriasi prasminiai ir emociniai politinės kokybės akcentai, kuriuos K. Girnius dalija vieniems ir kitiems. Lietuvos užsienio reikalų ministras pateikiamas skaitytojui ryškiai neigiamai, tarsi būtų ne ministras, o galvą ir protą pametęs politikos chuliganas. Įsiskaitykime: G. Landsbergis yra tas, kuris „kalba nežinodamas“. Arba tas, kuris „nekvaršina galvos dėl faktų ar duomenų“. Ir netgi tas, kuris geba formuluoti nebent „retorinius ekscesus“. Galima stipriai nemėgti, neapkęsti ministro, bet „retoriniai ekscesai“ šiuo atveju būdingi minėto teksto autoriui.
Kas K. Girniui yra Lietuvos politikos radikalai ir kas nėra? Ne, E. Vaitkus toks tikrai nėra, jis pateikiamas neutraliai arba kaip sisteminių partokratų sąmokslo auka. Jis vertas pagarbos, užuojautos. Politikos radikalas, pasirodo, yra jis – užsienio reikalų ministras!
Kas K. Girniui yra Lietuvos politikos radikalai ir kas nėra? Ne, E. Vaitkus toks tikrai nėra, jis pateikiamas neutraliai arba kaip sisteminių partokratų sąmokslo auka. Jis vertas pagarbos, užuojautos. Politikos radikalas, pasirodo, yra jis – užsienio reikalų ministras! Nes teksto autorių nervina „G.Landsbergio ir kitų radikalų (išskirta mano – P. J.) nesiliaujanti retorika“.
Kokia retorika? Ta pati, kurią rasime atsivertę bet kurį Paryžiaus ar Romos dienraštį – apie Rusijos militaristinius kėslus. K. Girniaus išvada yra tokia: nemažai žmonių balsavo už E. Vaitkų, nes jiems „iki gyvo kaulo įgriso“ nesiliaujantys paaiškinimai – „dangus griūva“, „rusai puls“. Aštriai perteikta šių sakinių semantika rodo: tokia retorika labiausiai įgriso pačiam filosofui. Šitai patvirtina ir naujos pastraipos pirmasis sakinys: „Pasisakė ir blaivesni balsai, suteikę kontekstą balsavimui“. Tie balsai, pasirodo, yra Lietuvos lenkų rinkimų akcija, bet svarbu ne tai. Ką reiškia apibūdinimas „blaivesni“? Iš K. Girniaus teksto nesunku suprasti: balsai apie puolančius rusus nėra blaivūs!
Kuriama gudri loginė schema: a) už E. Vaitkų balsavo tie, kurie yra „blaivesni“; b) jų blaivumas yra netikėjimas, kad „rusai puls“; c) šis netikėjimas suponuoja prielaidą, esą Rusija nėra pavojinga agresorė; d) „blaivesnių“ Lietuvos žmonių konsolidavimas gali nulemti netikėtą politinę lyderystę, kurios pabūgs netgi stambios sisteminės partijos. Iškyla rimtas klausimas: žinomas politologas – jų pusėje?
Kuriama gudri loginė schema: a) už E. Vaitkų balsavo tie, kurie yra „blaivesni“; b) jų blaivumas yra netikėjimas, kad „rusai puls“; c) šis netikėjimas suponuoja prielaidą, esą Rusija nėra pavojinga agresorė; d) „blaivesnių“ Lietuvos žmonių konsolidavimas gali nulemti netikėtą politinę lyderystę, kurios pabūgs netgi stambios sisteminės partijos.
Iškyla rimtas klausimas: žinomas politologas – jų pusėje?
Šis klausimas dar labiau sustiprėja antroje K. Girniaus teksto dalyje apie požiūrį į Rusiją, rusų mažumą, rusų kultūrą ir rusų televiziją. Čia aptikau fantastišką mintį: „Lietuva negali rinktis savo kaimynų.“ Deja, taip. Mūsų kaimynai yra viena nestabiliausių, agresyviausių, galingiausių militaristinių valstybių pasaulyje.
Ši kaimynė lėmė mūsų valstybingumo praradimus, šimtų tūkstančių gyventojų mirtį ir tremtį, bandė atimti iš mūsų kalbą, tradicijas, tikėjimą. Todėl požiūris į šiuos kaimynus – išskirtinai į šiuos – geriausiu atveju, bus atsargus. Dažniau vyrauja patirtinis nepasitikėjimas. Arba neapykanta, ir ji yra absoliučiai legitimi, nes ją kasdien skatina reportažai iš bombarduojamo Charkivo. Ją vos prieš keletą dienų paskatino maloniųjų kaimynų noras perbraižyti mūsų jūros sienas. Apie tai aiškiai pasisakė pasaulis, išskyrus, žinoma, E. Vaitkaus elektoratą.
Toliau K. Girnius pasakoja apie tautines mažumas ir nelabai gerą Lietuvos požiūrį į jas. Esą jis gerokai skiriasi nuo vyraujančio Vakarų Europoje – ten labiau pasitikima ir panašiai. Bet ar tikrai? Imkime vieną svarbiausių Pirmojo pasaulinio karo židinių – Italijos Karalystės ir Austrijos-Vengrijos Imperijos fronto liniją Alpėse. Ten žuvo daugybė abiejų valstybių kariškių ir taikių gyventojų. Po karo vokiškai kalbantis Austrijos Pietų Tirolis atiteko Romai, bet kiek ten buvo įtampos, priešpriešos, sabotažo, austrų teroristinės organizacijos „Befreiungsausschuss Südtirol“ sprogdinimų! Jie tęsėsi iki septintojo dešimtmečio vidurio. Dabar – ramu. Kelio ženklai – vokiškai ir itališkai, abi kalbos lygiateisės. Ši idilija tarp dviejų aukštos kultūros Vakarų Europos valstybių neatsirado per vieną dieną, per vienus metus. Prireikė keleto dešimtmečių!
Ar galime palyginti Italiją, Vokietiją, Austriją su mūsų kaimyne Rusija? Habsburgų Austrija pradėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Italija pagimdė fašizmą, Vokietijoje išbujojo nacizmas. Visos trys Vakarų valstybės galiausiai įtvirtino konstitucinius demokratijos saugiklius: Austrijoje ir Vokietijoje draudžiama nacistinė, nacionalsocialistinė propaganda, Italijos konstitucija yra antifašistinė. Šie saugikliai veikia puikiai. Prieš keletą dienų radikalios Vokietijos dešiniųjų partijos „AfD“ lyderis Maximilianas Krahas interviu Romos dienraščiui „La Repubblica“ tarstelėjo: „Ne visus „Waffen-SS“ karius galime laikyti karo nusikaltėliais“. Rezultatas: siaubingas politinis šaršalas ir M. Kraho atsistatydinimas.
Kokie demokratijos saugikliai veikia Rusijoje? Ar jie veikia? Atsakyti į šiuos klausimus paliksiu politologui, jis geriau už mane žino. Bet kažkodėl savo tekste nutyli. Tiesa, mini rusų „pasiekimus literatūroje, muzikoje ir moksle, tikrai įspūdingi“. Ar šių kultūrinių saugiklių pakanka, kad galėtume ramiai gyventi ir nesibaiminti dar vienos Rusijos agresijos?
Kokie demokratijos saugikliai veikia Rusijoje? Ar jie veikia? Atsakyti į šiuos klausimus paliksiu politologui, jis geriau už mane žino. Bet kažkodėl savo tekste nutyli. Tiesa, mini rusų „pasiekimus literatūroje, muzikoje ir moksle, tikrai įspūdingi“. Ar šių kultūrinių saugiklių pakanka, kad galėtume ramiai gyventi ir nesibaiminti dar vienos Rusijos agresijos? Klausimas – vėlgi radikaliai retorinis, „iki gyvo kaulo įgrįsęs“ 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, balsavusių už E. Vaitkų. Vadinti juos penktąja kolona, anot K. Girniaus – nedora, negražu. Galbūt. Nors man atrodo kitaip: jeigu valstybė būtų laiku ir teisingai įvardijusi tuos, kurie 1940 m. liepos 21 d. rinksis Kauno Muzikiniame teatre, gal būtume išvengę katastrofos. Nes tai buvo autentiška lietuvių penktoji kolona!
Dėl Rusijos televizijos ir kitų Maskvos informacijos kanalų draudimų. Čia buvęs „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas pakankamai kategoriškas: „esu beveik besąlyginis žodžio ir išraiškos laisvės šalinininkas, taigi cenzūros priešas.“ Ir pasakoja apie Lietuvą ištikusią nelaimę – Rusijos televizijos kanalų draudimą.
Priminsiu: panaši nelaimė ištiko daugelį Vakarų Europos valstybių. Net liberalioji Šveicarija neseniai blokavo rusiškų naujienų portalą „Sputnik“. Laisvajai Europai, kurioje kadaise darbavosi K. Girnius, paprasčiausiai nereikia informacinio purvo, kurį kasdien eteryje drebia visokie solovjovai ir kiseliovai.