R. Bogdanas. Ką išplėšia geležinė mergelė?

Vienos garsiausių pasaulyje sunkiojo metalo grupių britų „Iron Maiden“ pavadinimas reiškia „Geležinę mergelę“. Pasak jos įkūrėjo ir nuolatinio bosisto bei daugelio dainų autoriaus Steve‘o Harriso, kada 1975 žiemą jis galvojo pavadinimą savo kuriamai grupei, jį įkvėpė tuo metu rodytas kino filmas pagal Aleksandro Diumas romaną „Žmogus su geležine kauke“. Be to, filmo pavadinimo variacija asocijavosi su vienu ypatingu įrenginiu.

Geležinė mergelė

Geležine mergele vadinamas viduramžių kankinimo prietaisas, padarytas kaip sarkofagas su geležiniais spygliais viduje. Jame auka palengva spaudžiama uždaromomis iš priekio durimis, kol persmeigiama. Spygliai buvo ne per daug ilgi, kad nenužudytų iš karto, todėl auka nukraujuodavo skausmuose (du iš spyglių buvo skirti akims išdurti). Toks prietaisas buvo rastas Niurnberge, Vokietijoje, todėl kitas jo pavadinimas yra „Niurnbergo mergelė“. Jos giminaitė, rasta Ispanijoje, buvo pagaminta kaip Šv. Marijos skulptūra, todėl vadinama „Mergelė Marija“. Šita mergelė dvivėrėmis durimis iš priekio apsikabindavo auką mirtinu glėbiu.

Taigi, jau vien pats grupės „Iron Maiden“ pavadinimas galėtų būti pretekstas draudimams dėl bažnyčios juodinimo, dėl žiaurumo propagavimo ar dėl vaikų gąsdinimo. Kol kas nenusigyvenome iki sovietijos cenzorių, kurie draudė roką kaip prieštaraujantį kilniems komunizmo statytojo idealams. Lietuvoje užkliuvo tik plakatas. Kol kas.

Šiek tiek geriau nei Čilėje. Tenai 1992 Bažnyčia apskelbė „Iron Maiden“ satanistais ir sukėlė tokią kampaniją prieš gastroles, kad grupei nebuvo išnuomota nė viena arena ar salė, ir koncertas neįvyko. Beje, Čilės valstybinės struktūros išvis nesikišo. Grupės nariai viešai atmetė bet kokias sąsajas su satanizmu ir patarė smerkėjams paskaityti ar įsiklausyti jų dainų tekstus.
Galbūt 1992-aisiais svarbiems čiliečiams su sutanomis pasirodė skaudu, kad taip viešai primenama ispaniška Mergelė su dvivėrėmis durimis. Tačiau laikai keitėsi, ir po to „Iron Maiden“ ne kartą gastroliavo Čilėje.

Žmogiena ok

Silpniau nei andai Čilės katalikų bažnyčia dabar pasirodė Lietuvos Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Jai užkliuvo ne grupė, o jų pasaulinio turo plakatas, dėl kurio pasirodė skundų ir Vilniaus savivaldybėje, ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, ir net Prezidentūroje.

Vienu metu jau rodėsi, kad Lietuvoje išraiškos laisvė visai be ribų. Po Vilnių važinėjo „Svynį Todą“ reklamuojantys troleibusai, kurie galėjo suvimdyti ne vieną, žinantį, apie ką toji opera. Tai siaubo istorija apie pyragėlių su žmogiena gamybą, o troleibusai akis bandė to faršo iš mėsmalės piešiniais. Niekam neužkliuvo taip, kad užrašai po nakties išnyktų, nors kanibalizmas mūsų sąmonėje yra už žmogiško elgesio ribų.

Nelabai užkliuvo ir preparuotų žmogaus kūnų parodos, kurios demonstravo, jog mūsų sielos talpyklės nelabai skiriasi nuo Parmos kumpio, jei nulupsi odą. Viešas išdarinėto lavono apžiūrinėjimas, kada kultūrinė terpė mums nuolat diegė pagarbą mirusiajam, tarsi rodė, jog atsiranda pataisų moralėje: ką seniau pripažinome galimu tik gydytojams vardan pažinimo, dabar leidžiame visiems dėl smalsumo.

„Iron Maiden“ turo plakate pavaizduotas Eddie gyvuoja nuo 1980 nė sykio neuždraustas. Bet čia Lietuva. Padedama vaikų psichologo ir vaikų psichiatro, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nustatė, jog reklaminiame plakate vaizduojama pabaisa, rankoje laikanti iš(si)plėštą širdį, lašantis kraujas, ir tai gali sukelti baimę vaikams iki 14 metų (labiausiai iki 10 metų).

Jei tie žmonės kada nors būtų girdėję ar skaitę lietuviškų pasakų, kurios šimtus metų buvo pasakojamos Lietuvos kaimuose vaikučiams aplink pečių, jiems kiltų atsakymo neturintis klausimas, kaip lietuviai išgyveno ir neliko psichiškai sužaloti, klausydamiesi apie raganas žmogėdras, apie kėglius iš numirėlių blauzdų, apie skrandžius, pakabintus ant medžių, ar apie tas pačias išplėštas širdis, kurios dar ir kalbėti moka.

Grupės narys ir talismanas

Eddie the Head yra ‚Iron Maiden“ talismanas, nupieštas ir ant jų Boeing 747 „Ed Force One“ (užuomina į JAV prezidento lėktuvą „Air Force One“) uodegos. Iš pradžių naudotas tik kaip galva, Eddie keliauja per visus grupės išleistų diskų viršelius. Vardas kilo iš „head“ tarimo Londono dialektu „ead“.

Kol Eddie buvo tik galva, iš jo burnos koncertų metu skambant dainai „Iron Maiden“ iššvirkšdavo netikrą kraują, kuris kliūdavo ant būgnininko (užuomina į persmeigtą auką). Vėliau kraują pakeitė raudoni dūmai, atsirado žibančios akys.

Kai Eddie gavo kūną, jis rodėsi ir kaip mumija, ir kaip kiborgas, ir kaip psichinis ligonis po lobotomijos, ir kaip iš kapo prisikeliantis numirėlis. 4-5 m aukščio Eddie lėlė išeina į sceną per koncertus, imituoja grojimą gitara kartu su muzikantais. Jis yra tiesiog dar vienas grupės narys. Vienas iš jų. Pasak lietuviškos tarnybos – pabaisa. Tokių pabaisų šiandien pilni komiksai vaikams ir animaciniai filmukai.

Širdis pasaulinį turą reklamuojančiame plakate pavaizduota ne anatomiškai ir vaikui galbūt labiau primins patežusią braškę, iš kurios laša saldžios sultys. Juk vaikas širdį įsivaizduoja ne kaip raumenį, o kaip stilizuotą saldaininę širdelę. Tokia, persmeigta Amūro strėlės, turėtų vaikui įvaryti didesnį siaubą, jei vadovausimės pasitelktų ekspertų logika.

Po oficialaus įspėjimo plakatui Lietuvoje tapus juodai baltu, interpretacijų laukas dar prasiplečia iki pat ištirpusių delne ledų porcijos. Jei tetos ir dėdės dažniau šypsotųsi, jie matytų plačiau ir spalvingiau.

Tačiau jų inkvizitoriškas griežtumas padarė tai, dėl ko tiek daug rūpinamasi: pagarsino Lietuvą po pasaulį. Nesvarbu, kokiame kontekste, bet svarbu, kad šalies vardas paminėtas ir „The Independent“, ir „Newsweek“...

Albumo „Žvėries skaičius“ (1982) viršelyje Eddie valdo šėtoną kaip lėlininkas. Tada kai kam irgi susivaideno, jog tai satanizmas, o ne blogio pažabojimas, nors albumas baigiasi daina „Tegul bus pagarbintas Tavo vardas“ apie myriop nuteistojo apmąstymus.

Širdies auka

Naujame „Iron Maiden“ klipe „Speed of Light“ (šviesos greitis) Eddie veikia kaip kompiuterinio žaidimo personažas ir nurauna galvą raudonam šėtonui. Po to Eddie ginklu prasiskina kelią pro giltines ir tiranozaurą iki šventyklos griuvėsių ir ten išsiplėšęs širdį ją padeda ant aukuro. Ekranas rodo, kad Eddie surinko daugiausiai įmanomų balų ir žaidimas baigiasi.

Tada paaiškėja, jog prie žaidimo automato žaidė pats Eddie. Bet ir jis yra pieštas, netikras. Lieka klausimas: o kas tada yra tikrasis žiūrovas?

Paskutinis (ir pirmasis dvigubas) grupės albumas „Book of Souls“ (Sielų knyga) nukėlė Eddie į majų civilizacijos laikus. Joje praktikuotas aukojimo būdas, kada žynys titnaginiu ritualiniu peiliu išplėšia aukos širdį ir pakelia ją virš galvos. Sename indėnų paveiksle vaizduojama, kad širdies kraujas laša aukštyn į dangų, sujungdamas dievų pasaulį su žeme, nunešdamas žmonių žinią tenai. Vienas ispanų vyskupas, matęs šį ritualą, rašė, jog visi jo dalyviai buvo nusidažę mėlynai.

Iškreiptai įsivaizduojama, jog aukojimas buvo lyg mirties bausmė. Anaiptol. Į nebūties tamsą išeinanti auka išplėšdavo šviesos viltį liekantiems. Širdies aukojimo ritualai atlikinėti tik esant dideliems pavojams ar suirutėms, kada nesuvaldantys aplinkybių žmonės siųsdavo pagalbos prašymą aukštesnėms jėgoms.

Žinomi majų kaimynų actekų „gėlių karai“, kuriuose savanoriai iš vieno miesto ar kaimo kaudavosi prieš kitus savanorius ne tam, kad žudytų, bet kad paimtų belaisvių, kurie po to būdavo aukojami. Netikras mūšis buvo lyg burtai, nustatantys, kurio žmogaus pageidauja dievai.

Širdį rodantis Eddie yra ne kanibalas satanistas, o tas, kuris aukoja save vardan visų ateities. Kaip sakoma paskutinėje naujojo albumo epinėje dainoje „Debesų imperija“ apie didžiausio britų orlaivio R101 katastrofą 1930, kada „svajotojai miršta, bet svajonės lieka gyventi“, – tik po raudono saulėtekio ateina dangaus mėlynė. „The morning sunrise, red before the blue.“