R. Bogdanas. Nuo rublio iki euro

Pirmoji šių metų diena yra pirma Lietuvos diena su euru. Neapeinamas įvykis, nors daugeliui jau turbūt ausis išūžė žodis euras. Negaliu ginčytis: tikrai daug geriau, kai euras yra ne visų lūpose, o visų kišenėse. Greitai pinigų sistemos keitimo karštis atslūgs, ir labiau rūpinsimės ne tuo, ką gero ar ką blogo duos euras, o tuo, kad kuo daugiau jų turėtume.

10 dolerių savaitei kapitalizme

Teko matyti stiprų medinį rublį, kada už berods 62 kapeikas galėdavai nusipirkti dolerį – toks buvo oficialus kursas. Taip vadinti spekuliantai dolerį juodoje rinkoje parduodavo maždaug po 5 rublius, o vidutinis atlyginimas buvo apie 150 rublių ant popieriaus. Spekuliantus gaudė ir kišo į kalėjimus ilgiems metams.

Oficialiai dolerius pirkti galėjo tik tie, kuriems nusišypsodavo laimė būti išleistiems į užsienį. Bet ir tada pirkdavai ne kiek nori, o kiek leisdavo. Turistinei dešimties dienų kelionei į Vakarus, kurias rengdavo tik pagal principą „viskas įskaičiuota“, parduodavo 10-15 JAV dolerių, ir sukis kaip nori su dovanomis. Atseit, visko tarybinėje tėvynėje yra, o kavai ir ledams užteks. Bet tualetinis popierius buvo deficitas, todėl tarybiniai turistai surinkdavo visus rulonus iš savo numerių. Parveždavo tušinukų iš viešbučių, spalvotų nemokamų bukletų iš muziejų ir pasakojimų, kaip ten, Vakaruose, visko yra.

Tualetinis popierius buvo deficitas, todėl tarybiniai turistai surinkdavo visus rulonus iš savo numerių. Parveždavo tušinukų iš viešbučių, spalvotų nemokamų bukletų iš muziejų ir pasakojimų, kaip ten, Vakaruose, visko yra.

Ramūnas Bogdanas

Paskui tas rublis subyrėjo drauge su visa sovietų ekonomika. Mėnesio alga skaičiais prilygo ankstesniam metiniam uždarbiui, o pajamos nespėjo vytis nuolat augančių kainų. Dešimtmečiais kauptos santaupos virto į nieką. Todėl su tuo okupantų pinigu buvo atsisveikinta be jokių ašarų. Lietuvos valdžia priėmė netoliaregišką sprendimą kompensuoti nuvertėjusius indėlius. Taip ji užgesino galimą nepasitenkinimą tuo metu, tačiau ateičiai užkrovė didžiulį įsipareigojimą. Laisva valia prisiimta svetima kaltė už Maskvos politikos fiasko tapo tam tikru stabdžiu mūsų valstybės greitesniam augimui.

Rublį pakeitė talonai, kurie nebuvo labai panašūs į įprastus pinigus, tačiau žmonėms rūpėjo ne grožis, o jų perkamoji galia. Laikinieji talonai atliko savo pereinamojo laikotarpio vaidmenį. Įvedant litą, niekas neverkė dėl išeinančių „žvėriukų“. Tada žmonės tikėjo, kad prie Smetonos buvo geriau, o litas atėjo iš anų geresnių laikų. Be to, litas buvo panašus į pinigus.

Sidabrinis Vytautas po marškiniais

Prie sovietų lietuviškas pinigas buvo likęs atmintyje kaip uždraustos praeities ženklas. Atsimenu, kad mūsų mokykloje, Kauno J. Jablonskio vidurinėje, vienu metu buvo užėjusi mada nešioti ant kaklo sidabrinę 10 litų monetą su Vytautu Didžiuoju. Aišku, po marškiniais, kad nematytų, kam nereikia, – tik saviems parodydavai didžiuodamasis. Aš irgi norėjau būti kietas, todėl susiradęs tokią monetą, praurbinau joje skylutę ir nešiojau taip, kad nei tėvai, nei mokytojai nematytų. Mes darėme kažką neleistino, ir tai mums patiko.

Bet vadinti paslėptą pakabutį neįsisąmoninta rezistencija būtų juokinga. Tiems, kas drįso galvoti prieš pagrindinę srovę, toji santvarka apskritai buvo kokti. Litas, kaip ir kryžius, tada reiškė apskritai protestą prieš totalitarizmą. Dabar verkiantys dėl lito iš tikrųjų verkia dėl nenoro būti Europoje, nors ja naudotis jie nieko prieš. Maždaug taip: duokite nemokamo pašaro mano karvėms, o aš jums parduosiu pieną rinkos kaina.

Litas tikrai pateisino visas 1993 m. į jį sudėtas viltis. Per du jo gyvavimo dešimtmečius jis neįkrito į nuvertėjimo duobes, nors tokių galimybių buvo. Aišku, tai ne paties lito, o jo sveikatą prižiūrinčių žmonių nuopelnas. Nebus populiaru pasakyti, bet reikia nepamiršti, jog lito stabilumą užtikrino Lietuvos valdžia, įvairios viena kitą papildančios institucijos: ir Lietuvos bankas, ir Vyriausybė, ir Seimas. Pripažinkime, kad šiuo aspektu valdžiai priekaištų neturime.

Aišku, stabilumą išlaikyti labai padėjo valiutų valdybos modelis. Iš pradžių litas buvo susietas su JAV doleriu, o vėliau – su euru. Kiekvienas finansininkas patvirtins, kad dėl valiutų valdybos modelio mes neturėjome savarankiško lito. Rankose laikėme lietuviškus pinigus, bet jie buvo priklausomi nuo Europos centrinio banko, kuris lemia euro gyvenimą.

Ne tapatybė, o priemonė

Dabar, pereidami prie euro, įgysime neturėtą galimybę dalyvauti Europos centrinio banko veikloje, ir sprendimai dėl finansinių euro zonos žingsnių jau bus priimami drauge su Lietuvos atstovu. Antra vertus, euras turėtų raminti piliečius, nepasitikinčius mūsų valdžia, nes nuo šiol bus prižiūrima, kad mes atitiktume griežtus euro zonos reikalavimus ir nesusigalvotume gyventi į skolą.

Toks pavojus yra labai realus, kada Lietuvos finansų ministru gali dirbti žmogus, kuris trykšta perdėtu optimizmu, biudžeto pajamų metines prognozes pritempinėdamas prie reikiamos biudžeto sumos. Saugiau yra atvirkščiai, ir taip yra įprasta patikimose valstybėse: atmetamos ir pesimistinės, ir optimistinės prognozės, o iš vidutinių skaičiuojama suma, kurią valstybė tikisi surinkti ateinančiais metais. Kai sėdi ant arklio atbulai, labai lengva įkristi į balą. Europos centrinis bankas prižiūrės, kad cirkų vardan partijos populiarumo išsaugojimo nebūtų, nes josime ant euro iš Europos arklidžių.

Labai svarbus euro įvedimo aspektas, apie kurį mažai kalbama, yra padidėjęs saugumas. Negalime lyginti savęs su didelėmis ekonomikomis, kaip Jungtinė Karalystė ar Lenkija, kurių valiutoms yra lengviau atlaikyti išorės krizių audras. Mums su mūsų nedidele ekonomika yra ne tik finansiškai naudingiau, bet ir saugiau būti 19 išsivysčiusių valstybių jungiančioje euro zonoje su 340 milijonų gyventojų, negu vieniems stovėti vėjų pagairėje.

Yra žmonių, kuriems kyla sentimentų dėl lito, yra laikančių litą lietuviškumo simboliu. Kada šį klausimą uždaviau savo senam bičiuliui ir Lietuvos draugui Jonui Baldvinui Hannibalssonui, buvusiam Islandijos finansų, o vėliau užsienio reikalų ministru, jis juokdamasis papasakojo, kad per 70 metų Islandijos krona devalvuota maždaug 50 kartų, o po finansinės 2008 m. katastrofos krona išsaugojo vos 0,05 proc. savo pirminės vertės. „Jei pinigas yra mūsų tautinė tapatybė, tai ji labai mažai teverta,“ sakė jis.

Su Europa ir džiaugsme, ir nelaimėje

Šiandieninis litas tik pavadinimu yra panašus į tą, kurį kūrė Vladas Jurgutis. Tada jis geriausiai užtikrino valstybės poreikius. Dabar, beveik po šimto metų, padėtis yra visiškai kitokia: neužtenka eksportuoti žąsis į Angliją, reikia dalyvauti globalioje ekonomikoje. O šalia dar iltis šiepia iškreiptos didybės trokštantis Kremlius, trukdantis dirbti su Rusija ir tenkinti jos žmonių poreikius.

Įstojus į ES, mūsų verslui atsidarė turtinga Europos vidaus rinka. Su euru verslas gauna geriausią priemonę ta rinka naudotis. Verslas moka mokesčius, kuriais valstybė užtikrina socialinę, medicininę pagalbą, švietimą, gynybą. Sėkmingesnis verslas atneš daugiau mokesčių, ir tai kels visuotinę gerovę, stiprins saugumą.

Esame politiškai susijungę su didžiausia pasaulio ekonomika ES, esame galingiausiame kariniame aljanse NATO. Euras dar labiau sutvirtina mūsų ryšį su Europa, daro mus neatsiejama Europos dalimi. Kaip sako kunigas per santuokos sakramentą: ir džiaugsme, ir nelaimėje kartu. Turime įsisąmoninti, kad mūsų likimas yra Europos likimas. Su Naujaisiais euro zonoje, Lietuva; su 19-ta valstybe, eure.