R. Bogdanas. Rinkimų akcija lenkiškai – kasam griovį

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) demaršas sausio 13 rytą papildė kitų Seimo politinių jėgų pasišokinėjimus aukščiausia gaida, tačiau puikiai dera vienoje puokštėje su Loretos Graužinienės siaubo sakme apie badą nešantį eurą ir su Aurelijos Stancikienės grasinimais riaušėmis, jei Vyriausioji rinkimų komisija balsų referendumui nepaskaičiuos taip, kaip jai norisi.

Viena iš šių damų krūtine dengia vakaruškų ir jų lygio TV laidų numylėtinį, kuris bandė Lietuvą paversti perkamos demokratijos šalimi, o kitai sektinas pavyzdys atrodo linčiuotojas iš Garliavos, kaltinamas dviguba žmogžudyste, ir jo sesuo, imanti algą, bet neinanti į darbą, o sausio 13 proga papilanti pamazgų ant visos Lietuvos iš anapus Atlanto.

Visa ši puokštė maitinasi viena trąša – panieka teisinei valstybei, sumaišytai su žmonių nepasitikėjimu, kurį nenuilsdama stiprina armija valstybės tarnautojų ir visų lygių politikų.

Kada pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis išėjo į tribūną istorinėje kovo 11-osios salėje, LLRA atstovai demonstratyviai apleido salę. Jei norėta sutrikdyti kalbėtoją – tai nepavyko, nes šis, susitelkęs į savo pranešimą, net nepastebėjo, kad vyksta kažkoks protestavimas. Tačiau visiems susirinkusiems ir visiems TV žiūrovams buvo parodyta, kad LLRA spjauna į minėjimą. Juk šiuo atveju V. Landsbergis svarbus ne kaip asmuo, o kaip pirmasis valstybės vadovas, ir jo kalbos paniekinimas yra ne kas kita, o panieka 1991-ųjų Lietuvos Respublikai ir tų metų sausį savo valstybę gynusiems žmonėms.

Kaip po to aiškino LLRA, jie taip reiškę protestą prieš baudą Šalčininkų veikėjui ir prieš neva pamintas tautinių mažumų teises. Keistą būdą jie pasirinko: baudą skiria teismas, o ne Seimas ir ne V. Landsbergis. Jau neminint to, kad bauda dabar yra keliasdešimt tūkstančių ne dėl to, kad buvo tokia paskirta, o todėl, kad seniai vengiama ją sumokėti, o nutartis baudžia 100 litų už kiekvieną pradelstą dieną, nevykdant teismo nutarimo ir nenukabinant nelegalių užrašų.
Protestui dėl tautinių mažumų įstatymo V. Landsbergis irgi netinkamas taikinys – jis dirba Europos parlamente, o ne Seime, kuris atsakingas už Lietuvos įstatymus. LLRA vaduko Valdemaro Tomaševskio palaikomas reikalavimas viešame gyvenime įteisinti antrą kalbą ten, kur gyvena virš 10 proc. mažumų, reikštų galutinį Vilniaus krašto sulenkinimą, Klaipėdos rusinimą, o Vilniuje Pilies gatvė vadintųsi ir lenkiškai, ir rusiškai.

Esu užklydęs į vieną V. Tomaševskio renginį Europos parlamentarams Vilniuje, tad esu girdėjęs, ką jis pučia. Pasirodo, lietuviai yra apsigimę tautų engėjai, ir didžiausia jų užguita tauta yra žemaičiai, užimantys trečdalį šalies teritorijos. Mat jiems irgi liepia rašyti Telšiai, o ne Telšia, kaip sako žemaičiai ir Vilnijos lenkai. Tokie paistalai blaiviai mąstančių užsieniečių neveikia: vienas britų parlamentaras apskritai nusistebėjo dėl lenkiškų mokyklų sakydamas, kad jei tokia tvarka būtų Didžiojoje Britanijoje, kur nuo seno gyvena dešimtys mažumų, švietimo sistema tiesiog žlugtų. Manau, jam pritartų ir prancūzai, nes jų kalba yra valstybinė ir kol kas net per riaušes šiaurės afrikiečiai nereikalauja arabiškų mokyklų. Todėl prancūzų tarp kviestųjų nebuvo.

Kaip vėliau pabrėžė V. Landsbergis, pagrindinė jo pranešimo tema buvo ne tautinių mažumų klausimai, o visuomenės būklė 23-iaisiais Nepriklausomybės metais, todėl jis pagrindiniu klausimu pasirinkęs žmonių santykius, pasireiškiančius per mėgavimąsi patyčiomis. Patvirtindami, jog tai yra rimta ir giliai įsismelkusi liga, būtent tokius santykius savo išėjimu pademonstravo LLRA atstovai.
Bet jie išėjo dar prieš V. Landsbergiui perskaitant pastraipą, kuria po to dangstėsi pranešėjo paniekintojai. Protestavo dar negirdėję. Galbūt jie žinojo, kad tokia pastraipa bus, ir ja galės paskui formaliai pridengti tikrąją išėjimo prasmę. Mat minėjimo išvakarėse V. Landsbergio kalba buvo perduota vertėjams, ir kažkas turbūt nutekino ją akcijos rengėjams.

Salėje, kur buvo susirinkę laisvės gynėjai, žuvusiųjų artimieji, aukšti valstybės pareigūnai ir užsienio šalių atstovai, iš kur vyksta tiesioginė transliacija, protestavimas turi platų atgarsį. Turbūt ne aš vienas prisiminiau, kad būtent šitoje salėje buvo balsuota už Nepriklausomybės atkūrimą. Ir kaip balsuota.

Visuotinis laisvės troškimas tą 1990 m. kovą buvo toks stiprus, kad net komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, širdyje buvęs prieš, nubalsavo už. Susilaikė šešetas, ir visi jie buvo Vilniaus-Šalčininkų krašto atstovai. Vieni pasižymėjo kaip raudonosios Šalčininkų autonomijos kūrėjai, kiti burkavo su Mykolo Burokevičiaus sausio 13-osios perversmininkais. Jie skyrėsi ne tautine, o idėjine priklausomybe. Mūsų nepriklausomos valstybės pamatus klojo signatarai Lietuvos lenkai Medardas Čobotas, Česlavas Okinčicas.

LLRA savo išėjimu parodė turinti genetinį ryšį su ta Nepriklausomybės priešininkų grupele, kuri tuomet atstovavo sovietinę kolūkinę nomenklatūrą, suėmusią už gerklės Vilnijos gyventojus. Dabar tuos gyventojus partine diktatūra dusina LLRA, ir ekonominiai rodikliai geriausiai parodo tokio valdymo rezultatus. Kadangi palyginimas su kitais regionais atvertų vietiniams akis, LLRA tikslas – laikyti savo rinkėjus kuo labiau izoliuotus nuo likusios valstybės dalies, kad šie jaustųsi lyg tvirtovė apgultyje ir neuždavinėtų pilies komendantams nepatogių klausimų. Demaršas kovo 11-osios salėje siunčia signalą rinkėjams – mes kaunamės, mes ginamės. „Kaži nuo ko?“ galėtų paklausti rinkėjas. O tai jau šalies valdžios apsileidimas, kad Vilnijos rinkėjams tokių klausimų nekyla. Gal kas bent padarys apklausą, kaip jiems patiko ši LLRA akcija? Rezultatas parodytų vyraujančias nuotaikas.

Priešingų nuotaikų tikėtinai sulauksime iš kitų Lietuvos regionų. Nebent žmonės net supykti nebemoka, kai iš jų tyčiojamasi.

Spėju, kad akcijos rengėjai tikisi, jog sukeltas rinkėjų nepasitenkinimas persiduos politikams ir šie būsimų rinkimų akivaizdoje nebegalės daryti jokių pozityvių žingsnių spręsdami tautinių mažumų, visų pirma, lenkų klausimus. Skamba paradoksaliai, bet tokią logiką diktuoja LLRA veiksmai. Šių veikėjų išgyvenimo sąlyga yra įtampos palaikymas. Matydami geranoriškumą iš valdančios koalicijos partnerių jie suvokė, jog tokiu keliu galima pasiekti susitarimus ir pašalinti įtampas, o tai reikštų LLRA pabaigą, nes daugiau jie nieko pasiūlyti negali.

Pasistengta iškasti nesantaikos griovį, kurio lietuviškas orumas negalėtų peržengti. Kirsta per tai, kas mums dar brangu ir kuo mes vis dar didžiuojamės – per ryžto, drąsos ir pergalės simbolius. Kirsta vardan to, kad savo rankomis atsitvertume nuo dalies mūsų valstybės piliečių.
Kasama daug giliau, ir dvikalbės ar trikalbės lentelės tėra viena iš tarpinių priemonių kurstyti šalies dezintegraciją. Tokie siekiai pavojingi bet kuriai valstybei, įskaitant Lenkiją, todėl Lietuvos institucijos turėtų intensyviai ieškoti bendros kalbos su lenkų politikais (kurią buvome radę 1990), kad užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis nerašinėtų iškraipytą tiesą skleidžiančių žinučių, kad oficialus Lenkijos atstovas nesivaržytų tiesiai šviesiai įvertintų jo akivaizdoje įvykusio akibrokšto žuvusiųjų atminimui ir laisvės idėjai. Tada galutinai paaiškėtų, jog didieji priešpriešos rėmėjai gyvena į rytus nuo mūsų.