Eurokomisaro Vytenio Povilo Andriukaičio pasisakymai apie Astravo AE ir bendravimo su rytų kaimynais būtinumą bei juos pratęsę socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko svarstymai, kad „ar mes pirksim elektrą, ar nepirksim, ji (Astravo AE) saugesnė tikrai nuo to netaps“, o galiausiai J. V. Paleckio atkasta „priklausomos Lietuvos“ teorija siunčia rinkėjams aiškią žinią, kokia ideologija vadovausis iš valdančiosios koalicijos išeinanti LSDP.
„Nesinori tikėti, kad ateityje iš pirmininko pasigirstų pozicija, kad galbūt ir Ukraina Rusiją užpuolė, Krymo aneksijos nebuvo, tiesiog istorinį teisingumą Rusija atstatė ir demokratinis referendumas buvo“, – komentavo G. Palucko kalbas premjeras Saulius Skvernelis.
Pasigirs, nes toliau slėpti savo prosovietinę ir prorusišką prigimtį socialdemokratams tiesiog nėra prasmės. Ypač po to, kai Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, žaliavalstietis Vytautas Bakas pažadėjo tyrimą, atskleisiantį „kas buvo už Mindaugo Basčio“ ir kaip pavykdavo „paveikti Lietuvos politinę sistemą, kad tie politiniai sprendimai būtų priimami tokie, kokių reikia mūsų rytų kaimynui“.
Jei vadovaučiausi vien savo feisbuko informacinio burbulo aplinkos vertinimais, tai toks žaidimas atviromis kortomis galėtų atrodyti kaip LSDP savižudybė. Tačiau partijai, kurią besąlygiškai remiančių rinkėjų dalis jau priartėjo prie grėsmingos 10 proc. ribos, reiškiančios amžiną likimą opozicijoje arba balso neturinčiu mažuoju partneriu valdančiojoje koalicijoje, reikia kažką daryti. Bent jau pabandyti susigrąžinti simpatijas tų 25–30 proc. rinkėjų, kuriems Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir kolchozų sugriovimas, anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės tyrimo, buvo „traumuojanti patirtis“.
Apie šviežiausią tokio „priklausomos Lietuvos“ teorijos įteisinimo bandymo pavyzdį ketvirtadienį pranešė Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas: socialdemokratas Julius Sabatauskas užregistravo Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisas, kuriomis siūloma nukentėjusių asmenų statusą pripažinti okupacinės armijos kariškiams, kurie, anot A. Anušausko, „tankais traiškė Vengrijos revoliuciją 1956 m. ir Prahos pavasarį 1968 m., taip pat visus karinius specialistus, dažnai su GRU užduotimis besibasčiusius po kitus, taip vadinamus karinius konfliktus, Alžyre, Kuboje, Čekoslovakijoje, Vietname, Angoloje, Etiopijoje ir kitur“.
Konservatorius stebisi, kad projekte siūloma nukentėjusiais pripažinti Vietname tarnavusius naikintuvų pilotus ir zenitinių raketinių komplektų „Dvina“ operatorius, kurie numušinėjo amerikiečių lėktuvus ar patarėjus, taip pat „kitų karinių įvykių dalyvius“ (matyt, neįvardijami arabų valstybių karų su Izraeliu dalyviai 1967–1974 m. ir 1982 m.).
Mano supratimu, geriausiai šį reiškinį paaiškino filosofė Nerija Putinaitė, teigianti, kad A. M. Brazauskas yra „simbolis kompromiso tarp sąjūdžio idėjų apie naują demokratinę ir apsivaliusią Lietuvą ir komunistinės realybės“.
Jos teigimu, kompromisas su komunistais buvo pasirinktas „kaip sąlyga, galinti atvesti ir atvedusi Lietuvą į nepriklausomybę“. Tačiau kompromiso kaina, pasak N. Putinaitės, yra neįvykusi desovietizacija. Filosofė mano, kad sakyti, jog kolaborantai dirbo „dėl tautos“ yra „apgavystė ir sovietinis mitas“. Jie dirbo dėl savo postų, dėl privilegijų, galios ir įtakos.
„Komunistai, vedami politiškai lankstaus ir gebančio prisitaikyti bei turinčio labai gerą politinę intuiciją A. M. Brazausko, išlaikė postus ir įtakas valstybės institucijose, neliko nuošalėje ir privatizacijos procesuose. Jie sugebėjo išlaikyti didelę įtaką valstybės aparatui ir kontrolę populiariam sovietmečio vertinimui. Į herojų eiles iškelti sovietiniai kolaborantai, neva gelbėję tautą, suteikia legitimumą jų įtakai“, – rašė feisbuke N. Putinaitė.
Socialdemokratiško priklausomos ir nepriklausomos Lietuvų tęstinumo simboliu galėtų tapti paminklas kolaborantams, kuriuos J. V. Paleckis vadina „tautos gyvasties sergėtojais“ – stribui, apsikabinusiam su žydšaudžiu. O jei rimtai, tai po Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ labai reikia populiariai, bet nemėgėjiškai parašytos knygos apie stribų likimus. Tarp jų ir tų, kurie kolaboravimą su sovietiniais okupantais pasirinko norėdami išvengti kaltinimų už nusikaltimus, įvykdytus nacių okupacijos laikotarpiu.