Buvę Socialdemokratų partijos vadovai Algirdas Butkevičius, Gediminas Kirkilas ir Česlovas Juršėnas gina tai, ką Vladimiras Laučius straipsnyje „Nauja provincialų karta: „laiko dvasios” kaimiečiai“ vadina „pabrėžtinai niekinamu santykiu su politinėmis pažiūromis ir principais“. Gina partiją, kurią velionis Algirdas Mykolas Brazauskas ir jo aplinkos žmonės sukūrė iš byrančių Lietuvos komunistų partijos likučių – kolaborantų elito, griūvant Sovietų sąjungai siekusio išsaugoti savo įtaką.
Kam iš jų rūpėjo ideologija ir vertybės, tie iškart nuėjo su Mykolu Burokevičium arba atsidūrė Sąjūdyje, o paskui iš jo kilusiose politinėse partijose. LKP virto LDDP, o paskui pasipainiojo Vytenis Povilas Andriukaitis, už galimybę atsidurti arčiau valdžios perleidęs nykštukinės LSDP iškabą. Aplinkybėms susiklosčius kitaip, LDDP taip pat sėkmingai galėjo tapti liberalia ar konservatyvia partija, tik tokių partijų pavadinimų ant prekystalio nepasitaikė.
„Socialdemokratai visuomet buvo solidi, valstybiškai mąstanti partija“, – rašo A. Butkevičius, G. Kirkilas ir Č. Juršėnas. Nesijuokite, valstybiškumas čia reiškia įsišaknijimą valstybės įmonėse nuo urėdijų iki „Lietuvos geležinkelių“ ir politikos kaip ūkio administravimo be jokios ideologijos įtvirtinimą.
LSDP buvo populiariausia šalies partija būtent tada, kai elgėsi kaip ta (čia vėl pacituosiu V. Laučių) „...nuostabi visuomenės grupė, kurią išdidžiai vadiname politiniu elitu bei nuomonės formuotojais, ne tik nebesistengia mąstyti politikos, o ne ūkio ir provincijos administravimo bei serialo intrigų kategorijomis: ji šventai įtikėjo, kad būtent toks – apolitiškas elgesys ir mąstymas yra tikrasis politikos standartas, siektina norma, tai, kaip turėtų būti“.
Tačiau brazauskinės kartos partijos kūrėjų lieka vis mažiau, o pasirinktas Socialdemokratų partijos pavadinimas it koks repelentas atbaido dešiniųjų ir liberalių pažiūrų jaunimą. Lieka tik kairieji, kurie, kiek pabambėję dėl LSDP ideologinio nenuoseklumo, vis tiek prie jos šliejasi. Nes alternatyvų tiesiog nėra – į kairę nuo LSDP liko tik tokie prorusiški marginalai, kaip Algirdo Paleckio „Socialistinis liaudies frontas“.
„Socialdemokratai tikrai nežlunga, bet reikia pripažinti, kad vyksta kartų kaita. Tai – akivaizdu. Aš siekiu partiją nukreipti labiau į kairę, klasikinės socialdemokratijos link. Tačiau yra manančių, kad partijos siekiamybė – centristinė, neoliberali politika“, – paaiškina LSDP vidines kovas partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Ir pats sau prieštarauja, nes kartų kaita būtų tuomet, jeigu jokia ideologija nesivadovavusį A. Butkevičių būtų pakeitęs toks pats beskonis ir bekvapis, tik dešimtmečiu ar dviem jaunesnis politikas. Pavyzdžiui, buvęs G. Palucko varžovas LSDP pirmininko rinkimuose Mindaugas Sinkevičius.
Siekis paversti „ūsuotų bebrų“ partiją „nukreipti labiau į kairę, klasikinės socialdemokratijos link“ – tai ne kartų kaita, o tikra revoliucija. Nes kairiosios partijos šiuolaikinėje Lietuvoje dar niekada nebuvo.
Po tokios vidinės revoliucijos LSDP galės iš naujo pretenduoti į tą gausią rinkėjų dalį, kuri dabar blaškosi nuo vienų populistų prie kitų taip ir nesulaukdami, kada bus įgyvendinti jų socialinio teisingumo siekiai. Tačiau atstums tuos, kas balsuodavo už LSDP, nes ji, kaip rašo buvę pirmininkai, yra „solidi, valstybiškai mąstanti partija“ – ištikimiausius A. Brazausko laikų rinkėjus. Būtent tokia galimybė labiausiai džiugina politinius oponentus nuo TS-LKD iki LŽVS, tapšnojančius per petį G. Paluckui ir kartojančius, kaip Lietuvai reikia tikros kairiosios partijos. Nes politinio spektro centre taip ankšta, kad net oro trūksta, o LSDP pasitraukus į kairę, visiems kitiems bus lengviau kvėpuoti.