R. Sadauskas-Kvietkevičius. Nuo šiuolaikinės graždankos ginsimės patys

Tingėjusiems mokytis istorijos priminsiu, kad graždanka buvo vadinama tokia kirilicos rašto atmaina, kurią 1864−1904 m., Rusijos imperijos valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, buvo privaloma naudoti Lietuvoje. Kadangi savos valstybės anuomet neturėjome, patys Lietuvos žmonės atmetė jėga bandomą primesti svetimybę ir apgynė laisvą lietuvišką spaudą.

Klausimas, ar po 110 metų vis dar esame tokie pat pilietiški, kaip ir mūsų prosenelių karta, tampa visai ne retoriniu, kai paaiškėja, kad Lietuvos Respublika negali mūsų apginti nuo šiuolaikinės graždankos atmainos – propagandinių rusiškų televizijos kanalų, kone prievarta brukamų žiūrovams.

Gegužės 1-ąją paskelbusi atvirą laišką Lietuvos radijo ir televizijos komisijai bendrovė „Viasat“ teigia nepriklausanti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) jurisdikcijai ir todėl nė neketinanti paklusti jos sprendimui nutraukti Putino režimo propagandą skleidžiančių televizijos kanalų „NTV Mir“ bei „RTR Planeta“ transliavimo, nes anie registruoti Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje. Abejoju, ar LRTK yra prasmė pradėti „Viasat“ laiške ironiškai rekomenduojamas procedūras ir kreiptis „į atitinkamas žiniasklaidos priežiūros institucijas Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje, taip pat ir į Europos Komisiją". Debatai britų teismuose, kur pasibaigia žiniasklaidos laisvė ir prasideda priešiškos valstybės užsakymu sukurtų informacinio karo masinio smegenų naikinimo ginklų panaudojimas prieš civilius gyventojus, gali būti sudėtingesni ir užtrukti ilgiau, negu „Snoro" vadovų išdavimo Lietuvai byla.

„Viasat“ skelbiasi tvirtai tikinti, kad „brandžioje demokratinėje visuomenėje žmonės gali priimti sprendimus patys", bet tuo pat metu net nesuteikia galimybės savo klientams galimybės pasirinkti tokį programų paketą, kuriame nebūtų agresyvios Rusijos propagandos. Bendrovės tinklalapyje siūloma rinktis „Auksinį“ arba „Sidabrinį“ paketą. Užsisakę brangesnį, „Auksinį“, žiūrovai neišvengiamai gauna „NTV Mir", „REN TV", „Pirmąjį Baltijos kanalą" ir „CTC", o „Sidabriniame" yra „RTR Planeta", „NTV Mir" ir „REN TV".

Informaciniame kare laisviau už valstybes, kurių veiksmai iškart gali būti vertinami kaip neteisėtas žiniasklaidos laisvės ir privataus verslo varžymas, gali veikti patriotiškai nusiteikę privatūs asmenys, jų bendruomenės ir verslas. Puikų pavyzdį mums parodė buitinės elektronikos parduotuvių tinklą „Avitela“ valdančios UAB „Avitelos prekyba“ vadovai, dar balandžio viduryje pareiškę nutraukiantys „Viasat“ produktų platinimą. Jei kiti platintojai nesusiprato pasekti jų pavyzdžiu, mes, vartotojai, privalome atlikti pilietinę pareigą ir mandagiai jiems apie tai priminti elektroniniais laiškais arba tuomet, kai pasitaiko proga lankytis šitos šiuolaikinės graždankos pardavimo vietose.

Idealiai tam tinka Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. O jei esate sudarę sutartį su „Viasat“ ir užsisakę kurį nors šios bendrovės palydovinės televizijos paketą, dabar puiki proga pareikalauti pakeisti transliuojamų programų sąrašą arba visiškai nutraukti sutartį, remiantis LRTK ir Lietuvos žurnalistų etikos inspektorės tarnybos sprendimuose nurodytais motyvais. Priminsiu, kad pastarosios tarnybos ekspertai, išnagrinėję „PBK Lithuania“ laidos „Laikas“, „RTR Planeta“ laidos „Savaitės žinios“ ir „NTV Mir“ dokumentinio filmo „Pasmerktieji. Spąstai grupei „Alfa“, nustatė, kad jose „paskelbta informacija yra propagandinė, sąmoningai klaidinanti (dezinformacija)“, be to, „kursto nesantaiką ir karines nuotaikas“.

Tauta, kuri prieš 110 metų sugebėjo pasipriešinti prievartiniam graždankos brukimui, sukūrė knygnešių sąjūdį ir įveikė didžiulę galingą Rusijos imperiją, dabar turi progą pademonstruoti tokį pat principingumą ir savigarbą. Jei ano meto graždanka atspausdintų leidinių įprasta vieta buvo ne susipratusio lietuvio knygų lentynoje, o tupykloje ant vinies, tai kur nors panašia kryptimi galime siųsti ir šiuolaikinės graždankos produktus pastaruoju metu itin aktyviai siūlančius telefoninės rinkodaros vadybininkus.

Jaučiu, jog privalėjau tai parašyti pirmiausiai todėl, kad 2013 m. man teko garbė būti apdovanotam žurnalistine Antano Macijausko premija. Būtent A.Macijauskas (1874 - 1950 m.), carinei cenzūrai uždraudus jo 1900 m. Sankt Peterburge išleisto „Žemėlapio lietuviškai latviško krašto“ platinimą, sugebėjo laimėti bylą ir įrodyti, kad lietuviškosios spaudos draudimas buvo juridiškai neteisėtas. Drauge su apdovanojimu gavau ir įpareigojimą tęsti jo pradėtą darbą.