R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensijų kompensacijas Ukrainai paaukojusios senolės parodė pavyzdį

Mano knygų lentynoje, tarp pageltusių XX a. šeštajame dešimtmetyje išleistos Šolom Aleichemo apsakymų knygelės lapų, aptikau JAV dolerio banknotą. Pirkau jį tada, kai ką tik įvestas litas buvo pririštas prie dolerio. Sumokėjau už tą vis dar pagarbą keliantį žalią banknotą 4 litus ir pasakiau sau, kad iškeisiu tik tada, kai jo kursas vėl bus ne mažesnis.

Jau maniau, kad laukti teks dar ilgai, bet po sekmadienio Graikijos parlamento rinkimų rezultatų paskelbimo, kaip pasakytų viena Seimo narė, kyla visokių minčių.

Mes, dzūkai, labiau už kitus lietuvius panašūs į Balkanų gyventojus. Nemėgstantys persidirbti ir taupyti nedidelio ūgio tamsiaplaukiai praplikę vyrai ir visus keturis namų kampus laikančios drūtos jų žmonos, nuo ryto iki vakaro keiksnojančios dėl visų gyvenimo negandų kaltus Lietuvos ir Europos politikus. Mūsų žemės sklypeliai tarp pušynais apaugusių kalvų tokie pat nederlingi kaip ir graikų uolos, tik žiema čia gerokai rūstesnė, negu Egėjo jūros pakrantėje, todėl gurkšnoja dzūkai ne vyną, o gerokai stipresnį distiliuoto kvietrugio raugo gėrimą.

Jeigu šitame krašte kas nors imasi plėtoti stambesnį verslą ir tampa visų savo kaimynų darbdaviu, tai devyniais atvejais iš dešimties nesuklysčiau spėdamas, kad tas žmogus – ne vietinis. Dzūkas gali imtis amato, dirbti sau, bet jokiu būdu ne verslo. Praturtėjęs labiau už kaimyną jis jaučiasi bent šiek tiek nejaukiai, tarsi būtų kaltas, kad kitiems ne taip pasisekė. Pasiekti sėkmės jam lengviau kur nors toli nuo gimtinės, anapus Lamanšo ar net Atlanto, kur pasamdyti pavaldiniai neprimins, kaip mokykloje vaikščiojo apsmukusiomis kelnėmis ir valydavosi į rankovę ištisus metus varvančią nosį.

Dzūkų santykis su politika taip pat labai graikiškas. Kiekviena valdžia mums turi kažką apčiuopiamo pažadėti: didesnes išmokas už pušelėmis baigiančią apaugti ganyklą, naują asfaltą vietoje vingiuojančio tarp kalvų žvyrkelio iki rajono centro arba trobos šiferį už Europos pinigus pakeisti laminuota skarda. Kokio nors ryšio tarp mūsų sumokėtų mokesčių ir viešųjų paslaugų, kuriomis jaučiame turintys teisę naudotis, čia geriau nė neminėti.

Todėl kai graikai, tiek metų gelbėti nuo bankroto visos euro zonos mokesčių mokėtojų pinigais, nusprendžia pasiųsti velniop taupyti juos bandančius išmokyti tradicinių partijų politikus ir išsirenka kairiųjų partijos „Syriza“ rėksnius, žadančius, kad jau „pirmadienį šalis nebebus žeminama“, mano patvoriu per šlapdribą link autobuso stotelės sliūkinantis kaimynas nuoširdžiai džiūgaus, kad aniems pakako drąsos taip pasielgti. Ir niekaip nesusies, kad būtent dėl to už savo poros šimtų eurų pensiją taip niekada ir nesusilopys trobos stogo.

Užtat nuoširdžiai didžiuojuosi, kaip jautriai mes reaguojam į Rusijos agresiją patiriančių ukrainiečių kančias. Dvi nuo Veisiejų iki Leipalingio mano pavėžėtos senolės, nusipurtę šlapią sniegą nuo permirkusių kojų ir įsitaisę ant galinės automobilio sėdynės, vos ne iki ašarų mane sugraudino pasakojimu, kaip pamatę per televizijos vakaro žinias Donecko gatvėmis tąsomus teroristų paimtus į nelaisvę Ukrainos karius, pasitarę tarpusavyje, iš pat ryto pirmu autobusu nuvažiavo į banko skyrių ir pervedė paramą Ukrainai teikiančiai Jono Ohmano labdaros organizacijai „Blue Yellow“ neseniai grąžintas sunkmečiu sumažintų pensijų kompensacijas.

Kol mes kovojome „Facebooke“ laikindami Rusijos agresiją smerkiančius įrašus ir dalinomės Vladimirą Putiną pašiepiančiais paveikslėliais, tos dvi moterys, taupydamos malkas tik kas antrą dieną kūrenančios savo nuo praeito amžiaus neremontuotus silikatinių plytų namus, parodė tokį solidarumo pavyzdį, prieš kurį turėčiau nulenkti savo žilstančią galvą.

Vakarai, tai yra ir mes, turėjome pakankamai laiko ir išteklių sustiprinti Ukrainą taip, kad ji galėtų apsiginti nuo agresoriaus. Bet, vietoje to, tik imitavome pagalbą, teikdami „neletalinę" karinę pagalbą ir vis dairydamiesi per petį, ar tai per smarkiai nesupykdys Rusijos. Dabar jau vėlu, teroristai pakilo į puolimą. Bus progų veidmainiškai reikšti susirūpinimą ir raginti konflikto šalis grįžti prie derybų stalo. O juk įmanomas tik vienintelis šito konflikto sprendimo būdas – karinis. Tai yra visiškas teroristų sunaikinimas. Bet kokios esamą padėtį konservuojančios paliaubos bus tik pasiruošimas kitam agresijos etapui.

Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis pasivadinę teroristų dariniai Rytų Ukrainoje ir Islamo valstybė Irake bei Sirijoje yra panašios pirmiausia tuo, kad traukia kvaištelėjusius fanatikus iš visų Eurazijos pakraščių. Tarsi piktybiniai augliai jie pampsta grasindami sunaikinti mums įprastą pasaulio tvarką paremtą žmogaus teisių ir taikaus skirtingų tautų, rasių ir religijų sugyvenimo principais.

Išspjovęs į Ukrainą ir apginklavęs Rusų pasaulio mitu apnuodytus savo nevykėlius, nesugebėjusius pritapti taikiame gyvenime, Vladimiro Putino režimas gal nė nenumatė, kaip greitai gali paversti ir savo pačių šalį tokia pat sužvėrėjusia Novorosija. O Europą – tarpusavyje besiriejančių egoistų begalinių diskusijų klubu. Ilgai žiūrėjau į vieną grupinę Donecko teroristų gaujos nuotrauką ir stebėjausi, kaip labai jų snukiai panašūs į 1991-ųjų sausio 8-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją tarybą šturmavusių „jedinstvininkų“. Prieš ketvirtį amžiaus patyrę išsivadavimo džiaugsmą ir okupantų smurtą, mes vis dar gebame ne tik patys suprasti tai, kas vyksta Ukrainoje, bet ir padėti išvengti lemtingų klaidų mūsų sąjungininkams Europos Sąjungoje bei NATO.