R. Sadauskas-Kvietkevičius. Svarbiausia, kad nebūtų karo

Nenoriu šiandien kalbėti apie karą. Nei tą, tariamai pasibaigusį prieš 70 metų, bet pavertusį jo nugalėtojus savo pačių pergalės įkaitais, taip ir nesugebėjusiais sukurti nieko daugiau, kuo galėtų didžiuotis. Dar labiau nenoriu, kad išsipildytų blogiausios mūsų nuojautos, kad visa ta neįtikėtina pažanga ir kantriai dirbant užgyventa gerovė dar kartą gali virsti griuvėsiais.

Tik ne per obelų žydėjimą. Ne tada, kai geltonos pienių galvos nuspalvina laukus ir pakeles. Išėjęs pasivaikščioti po savo kaimelio pelkynus tokioje geltonoje pievoje sutikau žieminio kailio likučius kuokštais nusimetusią lapę. Įdėmiai ją stebėjau ne tik aš, bet ir pelkėje kažkaip išstybusių, o paskui išdžiūvusių beržų viršūnėse sutūpę didieji baltieji garniai. Ėjau prie jos vis arčiau, kas keliolika žingsnių vis pakeldamas prie akių fotoaparatą, o rudoji plėšrūnė tarsi nė neketino į mane atsisukti. Atrodė, kad ji stovi tarp pienių žiedų, gėrisi vaizdu ir... Šypsosi.

„Gėlių žiedai, besišypsanti lapė... Prisipažink, ką prieš tai surūkei,“– sako mano žmona ir visai neromantiškai primena, kad jau pats laikas nurėžti vejapjove tas geltonas pienių galvas ne tik kiemo viduryje, bet ir prie jos dažo, kuriame kasmet priaugina visokių keistų žolynų ir bando įrodinėti, jog juos galima valgyti.

Abu augę gelžbetoninio nuobodulio epochoje, kai po 1980-ųjų Maskvos olimpiados sustojęs laikas pasidarė beviltiškai klampus, per televizorių buvome be jokio saiko maitinami rodės niekuomet nesibaigsiančiais filmais apie Antrąjį pasaulinį karą. Tarsi bandant įtikinti nesiraukant suvirškinti visą laikmečio marazmą guodžiantis vienintele, vaikystėje ne kartą girdėta fraze: „Svarbiausia, kad nebūtų karo“.

Jau gerokai vėliau, kaupdamas XX a. 8–9 dešimtmečių amerikietiškų siaubo filmų kolekciją ir periodiškai prieš miegą save kankindamas jos peržiūromis, supratau, kaip tai veikia. Nesaikingas karo baisumų arba vampyrų, zombių, motoriniu pjūklu ar mačete kraujus taškančių maniakų vartojimas visai neskatina, išjungus televizorių, pačiam eiti kariauti arba mėsinėti kaimynų. Bet padeda išmokti mėgautis kasdienybe, kurioje, jei ir nėra ypatingų progų džiaugtis, tai bent jau nekrinta ant galvos aviacinės bombos, o iš kaimyno javų lauko neatsėlina kukurūzų vaikai.

Tokį pat šalutinį poveikį neišvengiamai turėjo jau metus kasdien mus pasiekiantys Rusijos agresijos Rytų Ukrainoje vaizdai. Ypač todėl, kad kenčia nuo apšaudymų savo namuose ir išeina į savanorių batalionus ginti savo šalies labai panašūs į mus žmonės. Bendra prisitaikymo prie sovietmečio ir XX a. pabaigos ideologinio bei ekonominio virsmo, korumpuoto postsovietinio kapitalizmo patirtis bei bendra Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija leidžia mums įsivaizduoti save jų vietoje gerokai lengviau negu Sirijos, Irako ar Afganistano gyventojus.

Staiga suprantame, kad per 25 metus sukurta saugi europietiška Lietuvos valstybė gal net visai ne tokia nevykusi, kaip ją bando pavaizduoti Kremliaus kontroliuojami televizijos kanalai ir keli lietuviški jų mėgdžiotojai arba kai kurie savo išvykimą bandantys pateisinti emigrantai. Tik patikėję, kad visa tai gali būti nušluota, pradedame atidžiau įsižiūrėti, ką esame sukūrę. Kad mūsų sostinės senamiestyje visomis pasaulio kalbomis klegantys turistų būriai čia tikrai turi kuo gėrėtis, pramonė jau seniai nebėra tik privatizuotų sovietmečio gamyklų veiklos tęsinys, o išsilavinę jauni žmonės, savo įsteigtuose versluose dirbantys po 25 valandas per parą, neklausinėja, ar jiems tai leis Darbo kodeksas ir Trišalė taryba.

Tik dabar galime patikėti, jog net ir politikai, kuriuos pradedame keikti jau kitą rytą po to, kai juos kur nors išrinkome, besiginčydami sugeba sutarti ir tęsti oponentų pradėtus darbus. Pristatant Seime Algirdo Butkevičiaus vyriausybės ataskaitą, paaiškėjo, kad jis gali didžiuotis užbaigęs Andriaus Kubiliaus pradėtą statyti suskystintųjų gamtinių dujų importo terminalą ir valdančiosios daugumos bei opozicijos bendru sutarimu padidintu finansavimu krašto gynybai. O opozicija gali atrasti savyje jėgų pagirti Vyriausybę ne tik už šituos bendrus darbus, bet ir už sklandų euro įvedimą, kurį, savo ruožtu, gerokai palengvino sunkmečiu stabilizuota finansų sistema.

Žinome, kad jie dar ne kartą keisis tarpusavyje, kaltins vieni kitus vedant šalį į pražūtį ir girs tik norėdami patys būti pagirti, bet visi drauge pagal savo supratimą ir gebėjimus stengsis dirbti Lietuvai.

Svarbiausia, kad nebūtų karo, o visas kitas problemas mes kaip nors įveiksime.