R. Statkuvienė. Emigruoja, kad galėtų ilgėtis

Kai Seimui priėmus naują darbo kodeksą, Vyriausybė savo šalies piliečių paklausė, kaip sustabdyti emigracijos srautą, nenorom iškilo asociacijos su smurtaujančiu vyru, kuris iki kraujų eilinį kartą pritalžęs savo žmoną, ateina jos lankyti į ligoninę ir teiraujasi, kokia gimtadienio dovana ją labiausiai nudžiugintų. Ir nuoširdžiai nesupranta atsakymo nešdintis.

Geresnio gyvenimo paieškos yra rimta paskata migruoti – savas būstas, geresnis automobilis, didesnis atlyginimas – tai tik raktažodžiai, po kuriais slypi tikrieji emigrantų skauduliai ir lūkesčiai. Palikti namus, gimtąjį miestą ar kaimą ir belstis į nežinią nesiryžtų laimingas, nors ir kukliai gyvenantis žmogus.

Iš Lietuvos emigruojama dėl patiriamos vienatvės, paniekos ir bejėgiškumo. Bėgama iš nelaimingų šeimų, nuo bukų ir godžių darbdavių, amžinųjų viršininkų, turinčių partinį stogą. Daug metų politikai į Tautą,Valstybę, Žmogų žvelgė iš neteisingų pozicijų – ne kaip tarnaujantys ir vadovaujantys, todėl turintys jausti ypatingą atsakomybę dėl kiekvienos neteisybės, kiekvienos žmogaus ar institucijos nesėkmės, bet kaip valdantys ir viešpataujantys it pasipūtę povai, besistengiantys išnaudoti užimamas pareigas asmeniniams siekiams.

Jie tikrai nesupranta žmonių skausmo, lūkesčių – gyvenimo realijų, nes vietoj širdies ir sąžinės dar sovietmečiu įsistatė prietaisus, fiksuojančius zadanijas ir skaičiuojančius otkatus.

Lagaminus kraunasi jauni žmonės, kad galėtų nutolti nuo savo tėvų, kurių vertybės, gyvenimo būdas, pažiūros jiems yra svetimos. Diktatoriškas vyresniųjų charakteris, manymas, kad jaunoji karta turi šokti pagal jų dūdelę, verčia juos jaustis nepilnaverčius ir bejėgius. Ir tai nėra paprastas kartų konfliktas, aprašytas jau Antikos autorių, bet dviejų civilizacijų, gyvenimiškųjų sampratų – Turėti ir Būti – susidūrimas.

Iš Lietuvos savo vaikus netiesiogiai genančių, bet to niekada nepripažinsiančių, tėvų paveikslas panašus į tipinių šiandienos politikų, kuriuos jie nesusimąstydami renka: tai sovietinio gyvenimo būdo paveikti žmonės, kurių ryšys su savo tėvais ir seneliais buvo sunaikintas. Tai karta, kurioje buvo liautasi dainuoti, bet imti kilnoti degtinės stikliukai, nustota pasninkauti, bet išmokta apsiryti per šventes. Tos kartos žmonės be gailesčio sudegino ir išmėtė savo močiučių kraičio skrynias, tėvų sukaltus lopšius ir suolus, į jų vietą statydami sofas ir ant sienos kabindami kilimus. Ar ne tą patį jie padarė ir su vertybėmis?

Praradę vertybes – ir dėl grubaus totalitarinės diktatūros kišimosi, ir dėl asmeninių savybių, jie nutraukė ryšį su savo tėvų karta ir nepajėgė užmegzti jokio – su savo vaikų.

Emigruoja užaugę šeimose, kur tėvų ir motinų vaidmenys iškreipti: valdinga, keturis kampus laikanti moteriškė ir tylus, bevalis, nuo visų sprendimų nustumtas tėvas, arba priešingai, alkoholikas vyras ir bejėgiškai jo smurtą „dėl vaikų“ kenčianti motina. Ir po padu pamintam tėvui, ir engiamai motinai vaikai jaučia užuojautą, atmieštą panieka, kad žmogus leido kitam – agresyviam ir bukam – trypti ne tik savo, bet ir vaikų gyvenimus. Tėvų gyvenimo keisti jie nepajėgūs, bet savuosius dar gali. Ir todėl išvyksta, kuo toliau nuo atgrasaus gyvenimo, nuo šeimyninės gėdos jausmo ir tokio šeimos modelio stengdamiesi apsaugoti bent savo vaikus.

Nematydami kasdieninių tėvų rietenų, jie pagaliau ima jausti jiems švelnumą, ilgesį ir meilę –lengviau mylėti iš tolo prisimenant gražias, nors ir retas akimirkas, o ne klausantis kasdieninių barnių.

Ir Lietuva stipriau mylima iš tolo. Kai kasdien neatakuoja televizija su pranešimais apie išmestus kūdikius, girtus žudikus kelyje, eilinius korupcijos atvejus, dažno emigranto atmintyje iškyla kitokie gimtinės vaizdiniai, peržengiantys laiką ir erdvę: už girių besileidžianti saulė, Vilniaus gatvėse sustingusi istorija, šlamantys vaikystės medžiai... Tik tokia Lietuva pamatoma ir pajuntama tada, kai po darbo dienos rankoje gniauždamas pinigus žmogus pagaliau nesprendžia dilemos, kuriam vaikui pirkti šį sezoną batus ir ką rytoj pagaminti pietums, kai šaldytuvas tuščias.

Emigrantai grįžta atostogų į gimtinę. Ir ne tik todėl, kad jos ilgisi. Trumpam atvyksta ir tie, kurie nori pagaliau spjauti į veidą savo vaikystės demonams: maži berniūkščiai, gaudavę diržo nuo girto tėvo, mokykloje ieškoję pripažinimo taip, kaip mokėjo – išdaigomis, muštynėmis; nemėgti mokytojų, šiandien per tą skausmą bando pervažiuoti galingu BMW, o bendraamžių patyčias užklijuoti vardiniu automobilio numeriu.

Sugrįžta savo laimę pademonstruoti lietuvės, ištekėjusios už užsieniečių. Kalbėdamos apie savo santechniką Džoną jos nori ištrinti iš atminties statybininko Jono smūgius ir keiksmus, dėvėdamos rėksmingais logotipais puoštus drabužius bando pamiršti skuduryno kvapą, kuriame suvargusi mama bandydavo aprengti šeimą.

Negrįžta tik tiek, kurie išvyksta ir dingsta nepastebėti – augę vaikų namuose. Kol politikai diskutavo apie teisingiausią šeimos modelį, jie nematė jokio.

Migruoja tie, kurie negali pakęsti baudžiavos darbe. Jų nežemina darbas lašišų fabrike, nes ten jie yra darbininkai – nei daugiau, bet ir ne mažiau; bet juos žemindavo darbas kontoroje, kur gražiai skambančios pareigybės dažnai reiškia tiesiog vergišką darbą – isteriškus darbdavio skambučius savaitgaliais, nesąžiningai paskirstytą pelną ir pašaipų: „įstatymai galioja, bet ne tau ir ne čia, nes ne valstybė, o aš moku tau algą“.

Turtinė ir socialinė nelygybė sveikose visuomenėse yra paskata tobulėti, stengtis ir pagerinti savo gyvenimą, nes ten iškyla gabiausi, darbščiausi, talentingiausi. O kas gi šiandien yra Lietuvos elitas? Kiek jame savo protu ir darbu pozicijas ir įtaką pasiekusių, o kiek tiesiog sovietinių funkcionierių bei jų atžalų? Buvusių komunistų, KGB-istų ar kitų, pusiau legaliais būdais susikrovusių turtus?
Ne prabangios pilys piktina žmones, bet tai, kad jos statomos ten, kur senbuvis negali senelių sodybos rekonstruoti. Ne pavydas, bet įteisinta neteisybė verčia nuleisti rankas ir gerbūvį kurtis ne Lietuvoje.

Ar normalus žmogus gali lygiuotis į tokį „elitą“? Štai kodėl nemažai moksleivių uoliai kimba į užsienio kalbų mokslus ir rengiasi emigracijai. Tiesa, tai jau bus kita išeivių karta, ir darbuosis jie ne fabrike. Jie mato, kokius pažeminimus patiria jų išsilavinę, sąžiningi idealistai tėvai. Jie perima jų vertybes, tėvai rūpinasi jų lavinimu, bet tų šeimų tragedija, kad ir vaikai ir tėvai suvokia, kad orus gyvenimas dirbant pagal sąžinę bus galimas ne šioje šalyje.

O kas gi šiandien yra Lietuvos elitas? Kiek jame savo protu ir darbu pozicijas ir įtaką pasiekusių, o kiek tiesiog sovietinių funkcionierių bei jų atžalų? Buvusių komunistų, KGB-istų ar kitų, pusiau legaliais būdais susikrovusių turtus? Ne prabangios pilys piktina žmones, bet tai, kad jos statomos ten, kur senbuvis negali senelių sodybos rekonstruoti. Ne pavydas, bet įteisinta neteisybė verčia nuleisti rankas ir gerbūvį kurtis ne Lietuvoje.

Regina Statkuvienė

Ir emigracijai ruošiamasi stengiantis įstoti į užsienio universitetus. Dažniausiai tai valstybės tarnautojų vaikai – Lietuvos kontekste šios šeimos gyvena neblogai. Vadinasi, kad jie gauna atlyginimus laiku, o susilaukę vaikų gali tikėtis išsaugoti darbo vietą. Baudžiauninkui tai būtų daug. O laisvam žmogui, norinčiam gauti pelnytą atlygį už pastangas ir kompetenciją, siekiančiam ne tik asmeninių tikslų, bet nuoširdžiai norinčiam savo darbu stiprinti valstybę?

Karjeros perspektyvos, paaukštinimai skirti kitiems, po kiekvienų rinkimų užgriuvusiems aukštesnius postus ministrų ir viceministrų klasiokams, direktorių kursiokams, valdančios partijos rėmėjų žmonoms, tiesiog darbo nerandantiems seniems pažįstamiems... partinė priklausomybė, giminystė ir priklausymas „savų“ klanui lemia karjerą.

Nuobodžius ir neišvengiamus savo ir „reikalingų“ žmonių darbus, nudirba tie, kurie pasižymi valstybės tarnyboje pačiomis nereikšmingiausiomis savybėmis – sąžiningumu, kompetencija ir patriotizmu.

Vaikai auga ir mato, kiek viršvalandžių ir sveikatos kainuoja jų tėvams naujo politinio personažo atėjimas „viršininkauti ant jų tėvų galvos“. Ir tokia perspektyva jų nevilioja.

„Kaip stabdyti migraciją?“, – klausia šiandien Vyriausybė. Ji turbūt tikisi, kad reikia įkurti naują įstaigą, kuriai galima bus užkrauti šią zadaniją. Gal net gauti otkatą, toje įstaigoje įdarbinus kokį reikalingą žmogų? Nežinia, ar šiandienos valdantiesiems pavyktų nulipti nuo puikybės pjedestalo, atsikimšti ausis, atmerkti akis ir pamatyti tą Lietuvą, kuri yra už jų namų tvorų, už automobilių langų ir posėdžių salių?

Regina Statkuvienė

„Kaip stabdyti migraciją?“, – klausia Vyriausybė. Ji turbūt tikisi, kad reikia įkurti naują įstaigą, kuriai galima bus užkrauti šią zadaniją. Gal net gauti otkatą, toje įstaigoje įdarbinus kokį reikalingą žmogų?

Nežinia, ar šiandienos valdantiesiems pavyktų nulipti nuo puikybės pjedestalo, atsikimšti ausis, atmerkti akis ir pamatyti tą Lietuvą, kuri yra už jų namų tvorų, už automobilių langų ir posėdžių salių? Pabandykite pagyventi ir išgyventi jei ne iš minimalios, tai bent iš vidutinės algos.

Įsidarbinkite be pažįstamų pagalbos su savo turimomis kompetencijomis. Praleiskite atostogas sode, o ne prabangiame kurorte. Jei tai netenkina jūsų, kodėl turi tenkinti kitus? Gal pamatę tikrą, o ne partinėmis spalvomis pašviesintą gyvenimą, beviltišką „ką daryti“ pakeisite protingesniu „eureka“?