Kaip reaguojame, kai Rusiją dėl grėsmės gyvybei priversti palikti paskutiniai Kremliaus kritikai, o V. Putino teismai už nuomonę feisbuke nuteisia vienišą motiną viešiesiems darbams ir dar įsako sudaužyti jos kompiuterį ir pelę – kaip nusikaltimo įnagius?
Buvo gerų dalykų. Lietuva susirūpino gynyba. Grąžinta šauktinių kariuomenė. Didinamos išlaidos krašto apsaugai. Patriotizmo vėliavą iš prūdų-bugailiškių perėmė jaunoji ir šio to pasiekusi vidurinioji karta. Laisvė vėl tapo vertybe daugybei žmonių.
Bet jei taip žiūrėtume iš valdančiosios daugumos aukštumų, kas čia vertybė? Premjero karas su konservatore A. Bilotaite dėl žento turto – svarbesnis už tikrus karus. Vijūnėlės dvaro gynyba – svarbiau nei Vilniaus. Vis dar. Kaip ir begėdiškas gešeftas iš miltų vargšams. Jų prioritetas – ne V. Putino karai, ne kylanti Astravo atominė, o namų karai. Kad ir dėl premijų.
Dar ritasi bangos dėl V. Landsbergiui neduotos Laisvės premijos, o krašto apsaugos ministras J. Olekas jau moderuoja Patriotų premijos karą. Pagal tą patį melodramos scenarijų.
Iš pradžių ministerijos sudaryta ekspertų komisija iškilmingai paskelbia tris laureatus. Paskui ministras J. Olekas teatrališkai – deklamuodamas eilėraštį – atsisako duoti premiją vienai iš laureačių N. Putinaitei. J. Olekas rūstus: sako, kad premijuotoje knygoje „Nugenėta pušis“ paniekintas liaudies poetas J. Marcinkevičius.
Poeto gerbėjai, o ypač gerbėjos, apsipila ašaromis. Patriotų premija įvertinti gido „Kaunas 1918-2015“ kūrėjai protestuodami prieš J. Oleko įvykdytą laureatų genėjimą atsisako Patriotų premijos. Įnirtingi kurucų ir labancų susišaudymai per visą feisbuko frontą. Rusų lėktuvai bombarduoja Sirijos opoziciją. Rusija telkia armiją okupuotose Rytų Ukrainos srityse. D. Britanija rengiasi išstojimo iš ES referendumui. Premijų karo Maršalas įsipila viskio ir nugrimzta į odinį fotelį kambaryje už savo kabineto: gerai čia pavariau!
Bet gal krašto apsaugos ministras yra teisus gindamas Poetą?
Atsakymas priklauso nuo to, ar mūsų visuomenė – jau laisva ar vis dar tik nugenėta pušis. Laisvoje visuomenėje ne tik galima, bet ir reikia abejoti viskuo – ir V. Landsbergiu, ir J. Marcinkevičiumi, ir D. Grybauskaite, ir net Šv. Kazimieru, o kad būtų aiškiau, tai ir pačiu Jėzumi.
Nelaisvoje visuomenėje už tokias knygas kaip „Nugenėta pušis“ sudaužo autoriaus kompiuterį ir pelę. Fabrikuoja bylas, kaip politologui A. Piontkovskiui. Ir, žinoma, žudo. Sušaudo kaip prieš metus šalia Kremliaus sušaudė B. Nemcovą. Laisvoje visuomenėje už tai duoda Patriotų premiją. Kas lieka iš laisvės, kai krašto apsaugos ministras gali atimti jau paskirtą premiją?
Nugenėta Lietuva, apie kurią ir rašo filosofė N. Putinaitė. Su pseudopatriotu ministru ant kalno pliko. Bet J. Marcinkevičius juk tikrai Lietuvos laisvei ir literatūrai nusipelnęs žmogus?
Niekas tuo neabejoja. Jei toks ir atsirastų, tai kuo jis skirtųsi nuo J. Oleko? Dauguma lietuvių neabejoja Poeto nuopelnais Sąjūdžiui, laisvei, poezijai. Bet jis nėra šventasis. Gyvenimas Šėtono karalystėje buvo toks, kad ir šviesiausi žmonės kolaboravo arba buvo panaudojami režimo tikslais.
Net su režimu kovoję ir gyvenimą tam paaukoję, KGB rūsiuose pūdyti disidentai, ir tie nėra nekritikuotini: kaip paskui paaiškėjo, dažnas buvo isterikas, piktas ar net neadekvatus. Ką kalbėti apie Poetą, kuris aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai kolchozuose kai kur nė algų nemokėjo, užkaldavo ir iki 64 000 rublių per mėnesį. Turbūt ne tik už tokius eilėraščius kaip „Ašara Dievo aky“ okupantas buvo toks dosnus?
Tik ne tame esmė. Ar turėtume stebėtis „Nugenėta pušimi“ po 26 metų laisvės? Ar protinga kaip kokiam varanui išpūsti akis, išgirdus kritišką žodį net apie mūsų legendas?
Kaip tik turėtume tik dar rimčiau svarstyti, aiškintis. Ir apie 1941-ųjų Birželio sukilimą, Laikinąją Vyriausybę, partizanus, disidentus, J. Marcinkevičių. Ir apie dabartinius valstybės ar Vyriausybės vadovus. Tiek intelektualų, tiek valdžios priedermė – daryti viską, kad šalyje būtų kuo daugiau atvirumo, diskusijų. Daugiau atvirumo – mažiau plyšių Kremliaus propagandai.
Ar socialdemokratai ir J. Olekas to nesupranta? Žinoma, supranta. Nėra jie tokie obuolmušiai, kaip kai kas bando vaizduoti. Tai kodėl elgiasi kaip obuolmušiai? Kokio velnio socialdemokratams tie Premijų karai?
Trumpai kalbant, poetas J. Marcinkevičius čia nė prie ko. Viskas – dėl Seimo rinkimų. O jie artėja. Išgirdusios tokią kraupią žinią egzaltuotos ponios, mokančios J. Marcinkevičių atmintinai, apsipila ašaromis: „Marcinkevičių muša!“
Nei jos žino, kas ta N. Putinaitė, nei ką ji ten parašė toj „Nugenėtoj pušy“. Užtat dabar jau žino, kad tik J. Olekas ir J. Bernatonis gina jų mylimą Poetą nuo niekšų. Todėl eis ir balsuos už LSDP. Nepaisant Vijūnėlės dvaro. Nepaisant premjero žento keistai įsigytos bendrovės.
Tai vadinama elektorato sutelkimu. Pabrėžtinai balsuoji prieš Laisvės premiją V. Landsbergiui. Ta proga primeni, kad tai jis kolchozus sugriovė. A. Skardžius dar Paleckiuko versiją, kad tai V. Landsbergis kaltas dėl Sausio 13-osios aukų, pakartoja. Po to sugalvoji, kad kažkas puola mylimą Poetą. Tada išeini į Patriotų premijos karą ir apgini klasiką taip, kad iš priešo šlapios vietos nelieka.
Grėsmės retorika pas mus – mėgstamiausia. Bravo, socialdemokratai. Išmoko V. Landsbergio ir konservatorių pamokas.
Šlykštu? Į Premijų karus įtraukiami ne tik į pensiją išėję politikai, bet jau ir mirę poetai? Pakentės. Nes ši nusenusių žmonių – ne tiek fizine, kiek metafizine prasme – partija kitaip ir nebegalėtų sutelkti rinkėjų paskutiniam savo mūšiui. Premijų karai – geriausia, ką socialdemokratai galėjo sugalvoti. Už viešuosius ryšius būtų galima net labai pagirti. Jei ne vis tamsesni debesys virš Lietuvos. Kas liks iš Lietuvos, jei nykūs namų karai mums net dabar, pabėgėlių nešamo chaoso ir naujo karo akivaizdoje, tebėra svarbiausi?
Nugenėta pušis. Ir Šiaurės Atėnų tremtiniai.
Klausimas šalies, kuri bibliotekų knygoms, skaičiuojant žmogui, skiria net po 0,69 euro, ministrams J. Olekui ir J. Bernatoniui: tikriausiai nežinojote, kad prieš dešimtmetį knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ N. Putinaitė taip pat kritiškai, kaip J. Marcinkevičių, įvertino ir J. Basanavičių? Patriarchas vis dar neapgintas. Pirmyn, Juozapai!