Kas tai buvo? Kerštas STT už specialųjį liudytoją ar S. Skverneliui – už išdavystę? Užsitęsusios pagirios po Velykų, o gal nesibaigiančios daugiadienės – po apkaltos? Neadekvataus eskprezidento nevykęs pokštas, dėl ryškėjančio premjero ribotumo galintis virsti klaikia realybe?
Nėra prasmės gilintis. Koks skirtumas, kodėl tai įvyko. Užtenka fakto, kad Ministras Pirmininkas yra nusiteikęs teikti P. Gylio kandidatūrą vadovauti Vidaus reikalų ministerijai.
Per 26 atgautos nepriklausomybės metus Lietuva turėjo tikrai daug kvailų, neadekvačių ministrų. Bet šios Seimo kadencijos valdančioji koalicija – neabejotina lyderė pagal ministrų skyrimo atrankos ir jų išsaugojimo poste principus.
Vieni veikėjai ministrais tapo nieko nesuvokdami apie būsimą darbą, bet išlaikę trumpą anglų kalbos kursą pas mokytoją D. Grybauskaitę, kaip A. Pabedinskienė. Kiti, net ir neišlaikę trumpo AKK kurso, bet išlaukę savo meto, kaip V. Baltraitienė. Treti atkasti paksogeito patvory, kaip D. Barakauskas. Arba provincijoje, kaip K. Trečiokas ir A. Pitrėnienė. Ir, matyt, kad būtų juokingiau tiems, kam Lietuva ne prie širdies, paskirti vadovauti VRM, aplinkos apsaugai, net mokslui.
Ketvirti – kaip energetikos ministras R. Masiulis ar S. Skvernelis – tiesiog pačiupti, šiaip sutapus Darbo ir TT partijų vadų teisinių problemų sankaupai su Mėnulio fazėmis.
P.Gylio atvejis pranoksta visus, iš tolo kretinizmu trenkiančius atvejus, kartu sudėjus. Ne todėl, kad yra prasčiausias užsienio reikalų ministras per visą mūsų istoriją. Iš kurio net latviai – kurie iš nieko daugiau pasaulyje apskritai nesijuokė – tyčiojosi. P.Gylys į Seimą išrinktas žudiko vardu pavadintos, žudiką teisinančios partijos sąraše. Ir nors dėl politinės konjunktūros perbėgo į R. Pakso TT, jis ir toliau lieka N. Venckienės pakaliku, kriminalinio Garliavos patvorio ideologu.
Koks yra būsimo vidaus reikalų ministro požiūris į teisingumą, policijos darbą, vaiko išnaudojimą asmeniniams ir politiniams tikslams, pagaliau žudikus? Tik keli teiginiai iš gausių P.Gylio raštų N. Venckienės reikalu.
Nr.1: „Esame pasiklydę tiesos bijančios teisėsaugos skleidžiamuose teisiniuose ūkuose. Tačiau anksčiau ar vėliau pūstels teisingumo vėjai ir jie išsklaidys šį ūką.“
Nr. 2: „O gal manot, kad D. Kedys iš tikrųjų mirė paspringęs nendrės lapeliu? Ir dar – ar manot, kad VIP-inės pedofilijos Lietuvoje nebuvo, kad Garliavos mergaitė nepatyrė seksualinės prievartos ir kad visa tai, ką ji pradžioje liudijo, tėra tėvo D. Kedžio įtakoje atsiradusios fantazijos? Pagaliau, ar manote, kad mūsų teisėsauga ir politinė nomenklatūra su prezidente priešakyje elgėsi taip, kaip reikalauja jų duota priesaika – siekė teisingumo vietoj to, kad dangstytų kažkieno tamsius darbus?“
Nr.3: „Priklausau tiems – ir jų yra daug, – kurie į šiuos klausimus turi savus atsakymus. Jie susiformavo stebint mūsų teisėsaugos darbą ir politines reakcijas į jas. Mano asmeniniai atsakymai būtų tokie – yra pagrindo manyti, kad visi aukščiau išvardinti žmonės mirė ne sava, natūralia mirtimi, bet buvo paslaptingos jėgos nužudyti.“
Nr.4: „80 Seimo narių, balsavusių už N. Venckienės suėmimą, galėtų išpirkti savo kaltę – pareikalauti atsakomybės už tai, kad Garliavos mergaitės psichika galimai per metus po Klonio gatvės šturmo buvo apdorota.“
Nr.5: „Byla prieš N. Venckienę buvo kurpiama, fabrikuojama ir tam galima rasti ir kriminalinių, ir politinių motyvų.“
Nr.6: „N. Venckienės suėmimas yra akivaizdžiai neadekvati kaltinimams kardomoji priemonė, patvirtinanti versiją, kad norima fiziškai „išimti“ N. Venckienę iš viešosios erdvės ir taip, bent politiškai, ją izoliuoti. O gal ir daugiau.“
Nr.7: „Apkaltos N. Venckienei procedūra – tai dar vienas veiksmas susidorojimo su ja ir jos tėvais, su artima aplinka veiksmų grandinėje. Tik aklas gali nematyti, kad jos brolio žūtis ir jo vardo juodinimas, jos teisinės neliečiamybės atėmimas, gausybės bylų prieš jai artimus žmones nėra teisingumo paieškos. Regintis pasakys – tai susidorojimas. Kas jo siekia – pedofilijos klanas ar galingi politikai – objektyviai ir galutinai atsakys istorija. Tačiau tai, kad „Drąsos kelio“ lyderės teisinė neliečiamybė buvo atimta, mano nuomone, prokurorų falsifikuotų kaltinimų pagrindu, man, kaip specialios komisijos nariui, aišku jau dabar.“
Nr.8: „Galiu paliudyti: mergaitė pas senelius jautėsi saugi ir laiminga, ir išvis atmosfera toje ypatingoje erdvėje buvo tokia, kokia, duok Dieve, turėtų ir galėtų būti visoje Lietuvoje, jei nepasiduotume nelabojo klastoms.“
Nr.9: „Kaip nuosekliai ir organizuotai mūsų teisinė sistema, kuri metų metais stengėsi žmonėms įteigti nuomonę, kad pedofilijos nebuvo ir kad D. Kedys pirmųjų žmogžudysčių istorijoje yra įtariamasis. Bet jis, mano, kaip ir daugelio mano pažįstamų nuomone, yra žiauriai nužudyta auka.“
Norite tokio vidaus reikalų ministro, kuriam D. Kedys yra net ne įtariamasis, o tik žiauriai nužudyta auka? Pridurkime: ir tikro „Drąsos kelio“ pradžia, grąžinusio P. Gylį į politiką.
Iš tiesų, jei ne N. Venckienės maniakiška veikla, P. Gylys Seimą būtų matęs kaip savo ausis po lapine kepure. Nestebina ir tai, kad uolus N. Venckienės pakalikas, jai pabėgus į JAV, netrukus perbėgo pas R. Paksą. P. Gylys – ne pirmas ir ne paskutinis perbėgėlis Lietuvoje. Stebina kitkas.
Ar Lietuvoje pasikeitė valdančioji koalicija? Įvyko valstybinis perversmas, kad Garliavos patvorio šturmą organizavęs ir vaiką motinai grąžinęs S. Skvernelis vidaus reikalų ministro poste keičiamas absoliučiai priešingo sukirpimo veikėju – Klonio patvorio atstovu P. Gyliu? Tuo pačiu, kuris dar neseniai ragino už tai atstatydinti policijos generalinį komisarą S. Skvernelį.
Nei perversmas įvyko, nei koalicija pasikeitė, nei Vyriausybės programa kita. Ir N. Venckienė tebėra paieškoma. P. Gylį siūlo ta pati partija, kuri mums dovanojo D. Barakauską ir S. Skvernelį. Bet kaip tai suprasti – juk tokių diametraliai priešingų politikų vidaus reikalų ministro poste nepasitaiko net po valstybinių perversmų. Kodėl taip yra pas mus?
Taip, jį pasiūlė R. Paksas, kurio galvoje seniai kralikai pjaunasi. Tačiau ar būtume teisūs, nurašydami P. Gylį vienam R. Paksui? Jei čia ir galima kuo stebėtis, tai tik Vyriausybės vadovo reakcija ir mirtina kitų socialdemokratų tyla.
Ar socialdemokratai bent suvokia, kaip atrodo LSDP, kai jos lyderis į P. Gylio kandidatūrą reaguoja tarsi iš medžio išdribęs: „Patyręs, buvo užsienio reikalų ministras, teiksiu kandidatūrą prezidentei po to, kai teisėsauga pasakys savo žodį“? Jokių problemų – apie kandidatą į vidaus reikalų ministrus, kuris valstybę, sugebėjusią pagaliau grąžinti giminaičių pagrobtą ir ilgus metus psichiškai žlugdytą vaiką motinai, pavadina blogio jėgų bendrininke?
Pro premjerą į aukščiausią valdžią iš Garliavos patvorio, per krūvą lavonų galima praeiti kaip pro tuščią vietą. Vadinasi, garliavinis vidaus reikalų ministras – ne tik ir ne tiek R. Pakso (ką iš jo bepaimsi – jis ir Konstituciją pamynė), o jau visos Lietuvos valdžios šizofrenija.
Lyg tyčia prieš pat P. Gyliui tampant kandidatu į ministrus, VSD paskelbė grėsmių nacionaliniam saugumui ir su jomis susijusių marginalų pavardžių sąrašą. Kai kas džiaugėsi, kaip VSD puikiai dirba. Ir vis dėlto: kas kelia didesnį pavojų valstybei – keli savo užpečkyje lojantys marginalai ar tipas su žudiko vėliava rankoje, vadovaujantis ministerijai, kuriai priklauso policija, du VST pulkai, pasienio policija ir FNTT? Štai jums teisėsaugos „žodis“, premjere A. Butkevičiau.