Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia, liepos 6-ąją gieda lietuviai visam pasauly. „Tautiškos giesmės“ žodžiai skrieja nuo griovimo prie griovimo.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, „darbietė“ Mikutienė džiūgauja, kad sveikatos apsaugos ministro įsakymas paskiepyti vaikus nuo tymų, raudonukės ir poliomelito, prieš vedant juos į darželius, negalioja. Teismas nusprendė: neužtenka ministro įsakymo – reikia įstatymo.
Dėl ko džiaugiatės, Pirmininke? Dėl to, kad Seimas per 26 metus nesugebėjo priimti vaikus nuo jų neatsakingų tėvų saugančio įstatymo? Ką čia dar nugriovus?
Neries krantinėje XIX a. daraktorių mokyklos absolventams ir XX a. pr. Smolnio mergelių instituto magistrėms akį rėžia Vamzdis. Analizuojame sutartį, bus sprendimas, pažada Vilniaus savivaldybės administracijos direktorė, paklausta, kada TAI bus nugriauta. Vis tiek nugriausim. Nes ne mūsų kaimo tai skonio.
Vamzdžio autorius – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas? Nusišvilpt. Prancūzai šitiek metų norėjo nugriauti Eifelio bokštą – kuo mes skiriamės? Gal tik tuo, kad tie patys žmonės, kuriems per širdį spygliuota viela pereina Vamzdis, turbūt mano, kad paminklai karaliui Mindaugui, didžiajam kunigaikščiui Gediminui ar generolui Žemaičiui yra tai, kuo galim didžiuotis.
Lyg pipirų ant Vamzdžio atvertos žaizdos – Vilniaus savivaldybė vietoj kolchozninko balvono stato geltoną „Audi“. Laikinai. Už 1000 eurų. Ir prasidėjo. Per pigiai! Kaip taip galima! Beskonybė! Dvasingos tetos ir dvasingi dėdės daug ir teisingai aiškina, kas ir kaip ant Žaliojo tilto turi būti.
Kas atsitiko, kad šaukiate kaip tas išgąsdintas pasakos katinas? Ant Žaliojo tilto dangus negriūva. Tiltas – tik viena iš tūkstančių sostinės reklamos erdvių. O geltona „Audi“ – tik vienas iš pusės milijono automobilių, drebinančių šio miesto gatves. Įskaitant Senamiestį, ko tikriausiai labiau neturėtų būti, nei „Audi“ – ant Žaliojo tilto.
Ach, taip, šįkart nors smulkmeną, bet sugalvojo ir pastatė. O dėl to jūsų jaukus konservatyvus pasaulėlis dužo į šipulius. Taip negalima, nes mus taip mokė. Taip negalima, nes čia stovėjo sovietų „menai“. Ir t.t. Keista, bet dažniausiai, kai iš tikrųjų griauna, tas mūsų jaukus konservatyvus pasaulėlis atlaiko tokias perturbacijas, kad nors į Guinnesso rekordų knygą.
Trylika metų Tauragės Mažvydo mokyklos buhalterė vogė iš mokyklos. Nujojo per 583 tūkst. eurų! Namą pasistatė, vaikus į mokslus išleido. Turbūt valdžią ir Landsbergį – kaip ir visi – keikė. Pritardavo, kad visi verslininkai – vagys, o mokytojų algos – per mažos. Niekam buvo nė motais.
Mūsų mažas konservatyvus pasaulėlis atlaiko ir iš savų vagiančią mokyklos (Mažvydo!) buhalterę, ir tūkstančius kitų tokių atvejų. Bet negali atlaikyti jokių naujovių. Jokių reformų. Viskas turi likti kaip buvo prie sovietų: kad paprastam darbo žmogui būtų geriau.
Ar tikrai bus geriau paprastam žmogui po to, kai Prezidentė vetavo naująjį Darbo kodeksą? 2016 m. ES narėje Lietuvoje vis dar galioja 1972 m. LSSR darbo įstatymų rinkinys su pataisų kringeliais.
Naujasis Darbo kodeksas – ne šedevras. Jis turi daug trūkumų. Bet apsidairykim aplink. Danija panašias darbo santykių pataisas priėmė daugiau kaip prieš du dešimtmečius. Vokietija – prieš 13, Švedija – prieš 11 metų. Estija ir Latvija tam ryžosi pasaulinės finansų krizės metu. Pernai tai padarė Suomija. Kur dar rasim tokį Darbo kodeksą kaip mūsų? Taip, Rusijoje ir Baltarusijoje.
Kodėl, prieš griebdamasi veto, nelygino Prezidentė? Ir kodėl Prezidentei atrodo, kad vetuodama kodeksą tik dėl 22 str. iš daugiau kaip pustrečio šimto, ji daro gera Lietuvai? Ar nebuvo galima tų jos pastabų pasiūlyti Vyriausybei ir Seimui iki priimant įstatymą?
Buvo. Viskas vardan tų viešųjų ryšių. Kad permainas iš principo atmetanti tauta labiau prezidentę mylėtų. O kad Lietuvai, likusiai kompanijoje su Rusija ir Baltarusija, bus blogiau, tai iškęs ta Lietuva. Ji viską ištveria. Ir viską greit pamiršta. Tik pyktį ant valstybės pasilikdama ir kaupdama.
Netikite, kad DK vetuotas tik dėl viešųjų ryšių? Prisiminkite kitą veto. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Per rinkimų kampaniją, paklausta dėl pagalbinio apvaisinimo, Grybauskaitė aistringai kalbėjo, kad negalima leisti šaldyti embrionų, nes tai „labai neetiška“. O kai Seimas tą „labai neetiška“ pavertė įstatymu, ji griebėsi veto. Tiesiog embrionų šaldymo šalininkų šalyje yra daugiau.
Vis dar nuoširdžiai piktinatės, kodėl Estijoje ir oficialūs atlyginimai, ir pensijos – trečdaliu didesnės nei Lietuvoj? Gal laikas nustoti piktintis, kritiškiau pasižiūrėti į save? Ko dauguma jūsų nuolat reikalauja iš Seimo, Vyriausybės ir Prezidentės? Ogi, kad niekas nesikeistų – toks pagrindinis prašymas, kai tik kalba pasisuka apie net menkas naujoves.
Tuo metu Estija, liberalizavusi darbo santykius dar 2009 m. ir per tą laiką spėjusi sulaukti gražių ir šio sprendimo vaisių – pernai Estijoje pirmąkart po daugelio metų gyventojų ne tik nesumažėjo, bet ir padaugėjo – imasi dar vienos reformos.
Estija planuoja panaikinti visas ministerijas, sutelkti jų funkcijas Vyriausybėje, o valdininkų skaičių sumažinti 60 procentų. Jūs taip pat „už“?
Taip, be abejo, jūs „už“. Kol paaiškės, kad uždaro tą ministeriją, kurioje dirbate jūs pats, jūsų žmona, sūnus, dukra, sūnėnas ar šiaip geras draugas. Ar ne taip buvo su uždaromomis ligoninėmis? O, jei neduok, Dieve, Vyriausybė pasiūlytų uždaryti Kultūros ministeriją, tai sunku net įsivaizduoti, kaip meniškai griūtų dangus ant Lietuvos.
Kuprotą tik grabas ištiesins. Arba politinė valia. Kurios nėra. Kuri seniai prasideda ir baigiasi tik viešaisiais ryšiais. Ir tai geriausiu atveju. Dažniausiai viską lemia turgus. Kaip antai dabar dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Jei socialdemokratai sutiktų nešaldyti embrionų, tai Darbo partija sutiktų atmesti Prezidentės veto dėl Darbo kodekso.
Tokios tataigis „vertybės“ aukštybėse. Bet pasakyta: kaip danguj, taip ir ant žemės. Moralas? Kas lieka tiems, kurie suvokia, kad, be reformų, kai piestu stojama prieš viską, kas nauja, Lietuva – be ateities?
Būkim optimistai. Praėjus kelioms dienoms po to, kai Avulio „Hanner“ nugriovė belaisvių vokiečių karių rankomis žaibiškai pastatytą Vilniaus „Žalgirio“ stadioną, Varšuvoje NATO nusprendė į Lietuvą siųsti vokiečių batalioną. Stadiono vokiečių kariai, žinoma, Vilniuje daugiau nepastatys, bet vis kažkaip ramiau.